Vėlyvasis laikotarpis (Senovės Egiptas): Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SubRE (aptarimas | indėlis)
SubRE (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 7:
Apie 700 m. pr. m. e. Kušo ir Egipto sąjunginė valstybė buvo gana vientisa, nors vietiniai Egipto provincijų valdytojai išlaikė ryškų nepriklausomumą. Kartu su Palestinos karalystėmis Kušo-Egipto valstybė bandė pasipriešinti Asirijos galios augimui, tačiau nesėkmingai. 671 m. pr. m. e. asirai pirmą kartą išvarė kušitus iš Egipto. Kušitų karalius [[Taharka]] po to atsiėmė dideles Egipto dalis iki pat Memfio, tačiau 664 m. buvo sutriuškintas [[Ašurbanipalas|Ašurbanipalo]] vadovaujamų asirų antrą kartą ir asirai įsigalėjo Egipte su [[Saisas|Saiso]] miesto valdovų pagalba: [[Nechas I|Nekau I]] ir jo sūnumi Psamtiku. Kušo valdovas [[Tanutamanis|Tanutamonas]] buvo surengęs invaziją į Egiptą, kurios metu nužudė Nekau I. [[Ašurbanipalas]] grįžo su nauja asirų kariuomene ir sunaikino ištisas sritis nepaklusnių Egipto provincijų bei privertė Tanutamoną pasitraukti į Nubiją. Tuo metu kilo [[Babilonija|Babilonijos]] maištas prieš asirus ir Ašurbanipalas paliko Egiptą. Taip susidarė palanki proga Egiptui susigrąžinti nepriklausomybę ir [[Psamtikas I]] tapo Egipto faraonu iš 26-osios (kitaip vadinamos Saiso) dinastijos. Apie 656 m. pr. m. e. jam pakluso šalies pietūs su [[Tėbai (Egiptas)|Tėbų miestu]].
[[Vaizdas:Amasis-Statuenkopf Berlin.jpg|thumb|left|200px| Faraono Amasio skulptūrinė galva]]
[[Psamtikas I]] stengėsi įtvirtinti egiptiečių nacionalinį identitetą ir naudojosi samdinių iš [[Graikija|Graikijos]] ir [[Karija (Mažoji Azija)|Karijos]] pagalba, kad suvaldyti vietinius, priešiškai nusiteikusius valdytojus. Faraonai [[užsienio politika]] siekė palaikyti galios balansą. Faraonas [[Nechas II]] (valdė 610−595 m. pr. m. e.) palaikė Asiriją prieš stiprėjančius medus ir Babiloniją, bet 605 m. pr. m. e. jo pajėgos Sirijoje ir Palestinoje patyrė pralaimėjimą nuo [[Nabuchodonosaras II|Nabuchodonosaro II]] prie [[Karkemišas|Karkemišo]]. Faraonas [[Psamtikas II]] (valdė 595−589 m. pr. m. e.) surengė invaziją į [[Napata|Napatą]] Nubijoje su graikų ir kariečių samdinių armija. Buvusių Kušo valdovų atminimas Egipte buvo naikinamas. Sekantis faraonas [[Aprijus]] (valdė 589−570 m. pr. m. e.) nesėkmingai bandė mesti iššūkį babiloniečių hegemonijai Palestinoje. Nabuchodonosarui II sugriovus [[Saliamono šventykla|Saliamono šventyklą]] [[Jeruzalė]]je daugelis žydų pabėgo į Egiptą. [[Aprijus]] surengė karinį žygį prieš graikų [[Kirėnė]]s koloniją Libijoje, kuris baigėsi nesėkme ir kariuomenėje kilo maištai, peraugę į pilietinį karą Nilo deltos regione. Naujas faraonas [[Amasis II]] (valdė 570−526 m. pr. m. e.) užėmė sostą ir privertė Aprijų bėgti. Po dviejų metų Aprijus grįžo remiamas babiloniečių, tačiau jo pajėgos buvo nugalėtos ir jis pats žuvo. Amasis savo priešą visgi palaidojo su visa pagarba.
 
VI a. pr. m. e. Egiptas tapo vis labiau įtrauktas į [[Senovės Graikija|klasikinės Graikijos]] kultūros įtakos sferą, graikai įsteigė Egipte savo prekybinę koloniją. Amasis graikų samdinius perkėlė į Memfį, kur jie sudarė tarsi asmeninės faraono sargybos garnizoną. Prekybos kelias su Graikija buvo nukreiptas per [[Naukratis|Naukračio]] uostą, kuris suklestėjo. Amasis rėmė silpstančią Babiloniją prieš kylančią [[Achemenidų imperija|Persiją]]. Vos po šešių mėnesių nuo Amasio mirties persų karalius [[Kambizas II]] surengė invaziją į Egiptą, pasiekė Nubiją. Jis nuvertė paskutinį 26-osios dinastijos faraoną Psamtiką III ir pats vainikavosi faraonu. Egiptas tapo [[Achemenidai|Achemenidų imperijos]] dalimi. 26-osios dinastijos metu pakilo Egipto kultūrinis ir ekonominis lygis, tačiau archeologiniais radiniais šis laikotarpis nėra turtingas dėl to, kad pagrindiniai veiklos pėdsakai buvo užliejamoje Nilo deltoje. Laikotarpio metu augo egiptiečių nacionalizmas, kaip atsakas į dominuojančią užsieniečių padėtį kariuomenėje ir prekyboje. Buvo išrastas ir paplito demotinis [[Egiptiečių raštas|raštas]], tačiau hieratinis tebenaudotas literatūriniams ir religiniams tekstams. Šiuo laikotarpiu ypač išplito religinis gyvūnų garbinimas, pavyzdžiui, Apio jaučių. Gyvūnai buvo balzamuojami ir laidojami, pavyzdžiui, Sakaroje [[Ibisai|ibisų]] palaidota apie milijoną vienetų.