Lietuvos partizanai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 28:
{{pps-template|small=yes}}
'''Lietuvos partizanai''' – partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią Lietuvoje dalyviai 1944-1953 m. Panašūs antisovietinio pasipriešinimo judėjimai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje susidarė ir kitose sovietų okupuotose valstybėse ir teritorijose - [[Estija|Estijoje]], [[Latvija|Latvijoje]], taip pat [[Lenkija|Lenkijoje]], [[Rumunija|Rumunijoje]] ir [[Galicija|Galicijoje]]. Skaičiuojama, kad partizaninės kovos laikotarpiu žuvo 30 000 Lietuvo spartizanų ir jų rėmėjų.<ref name=vaite>{{cite book | last=Vaitiekūnas | first=Stasys | title=Lietuvos gyventojai: Per du tūkstantmečius | year=2006 | publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas | location=Vilnius | isbn=5-420-01585-4 | pages=143|language=lt}}</ref>
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Rytų frontas priartėjo prie Lietuvos. Iki 1944 m. pabaigos sovietai vėl užėmė ir okupavo Lietuvą. Nedelsiant pradėtos represijos prieš šalies gyventojus ir prievartinis okupuotos šalies gyventojų šaukimas į sovietų karo tarnybą. Nuo represijų ir šaukimo į karinę tarnybą pasitraukę į miškus Lietuvos partizan pradėjo organizuotą kovą su sovietų represiniu aparatu ir jo vietiniais rėmėjais. 1948 m. vasario mėn. įkurta [[Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga]]. Savo dokumentuose partizanai pabrėžė, kad jų galutinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Partizaniniam karui vykstant nebe pirmus metus tapo aišku, kad Vakarai neįsikiš į Rytų Europos reikalus ir partizanai kovoja su žymiai stipresniu priešininku. Galiausiai partizanai aiškiai ir sąmoninigai nusprendė nebepriiminėti naujų narių. Partizanų vadovybė buvo sutriuškinta 1953 m. trip faktiškai užbaigiant partizaninį judėjimą, nors atskiri kovotojai išsilaikė iki septintojo dešimtmečio.
== Ištakos ==▼
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė [[Ribentropo-Molotovo paktas|Ribentropo-Molotovo paktą]], kuriuo Rytų Europą pasidalino į [[įtakos sfera|įtakos sferas]]. Po dar keleto slaptų susitarimų Lietuva pateko į sovietų įtakos sferą ir 1940 m. budo Sovietų Sąjungos okupuota. Sovietai pradėjo Lietuvos sovietizaciją ir masones represijas, kurias nutraukė tik prasidėjęs Sovietų Sąjungos-Vokietijos karas.
Partizaninių pokario kovų ištakos Lietuvoje susiformavo dar [[1944]] m. vasarą, kai [[Lietuvos laisvės armija]] (LLA) organizavo pasipriešinimą [[Raudonoji Armija|Raudonosios Armijos]] užimtoje teritorijoje, į kurį įsijungė [[Lietuvos ginkluotosios pajėgos|Lietuvos kariai]], [[Lietuvos šaulių sąjunga|Šauliai]], [[LAF]] ir [[VLIK]] aktyvistai,
Skirtingai nuo [[Latvija|Latvijos]] ir [[Estija|Estijos]], kur buvo ženkli nacistinės [[Vokietija|Vokietijos]] žvalgybos [[Abveras|Abvero]] įtaka, pasipriešinimas sovietinei valdžiai Lietuvoje kilo labiau stichiškai. Miške slapstėsi ir nespėję pasitraukti į vakarus kariniai nusikaltėliai - [[holokaustas|holokausto]] dalyviai, naikinę [[žydai|žydų]] tautybės asmenis. Tokių asmenų Lietuvos partizaniniame judėjime 1945 metais buvo apie 1 procentą {{faktas}}. Sovietinė propaganda, norėdama sumenkinti partizaninį judėjimą, tvirtino priešingai ir partizanus vadino banditais, o suformuotus iš pritariančių valdžiai ginkluotus būrius, talkinusius reguliariai Raudonajai armijai - liaudies gynėjais, kuriuos savo ruožtu, žmonės vadino paniekinamai - ''stribais'' ({{ru|истребитель}} - naikintojas) arba ([[Aukštaitija|Aukštaitijoje]]) ''skrebais''
== Statistiniai duomenys ==
eilutė 40 ⟶ 47:
Partizanus vienaip ar kitaip rėmė daugelis Lietuvos kaimo ir miesto žmonių,{{faktas}} bei Lietuvos [[katalikų bažnyčia]].{{faktas}} Jų kovų metai - vienas dramatiškiausių ir tragiškiausių [[Lietuvos istorija|Lietuvos istorijos]] laikmečių. Kai kurie sovietiniai istoriografai [[XX amžiaus 9-as dešimtmetis|XX a. 9-ajame dešimtmetyje]] bandė partizanų kovas prilyginti [[Pilietinis karas|pilietiniam karui]]{{faktas}}, tačiau pagrindinis gerai organizuotų partizanų armijos priešas buvo gausūs [[Raudonoji Armija|Raudonosios Armijos]] daliniai{{faktas}} ir todėl to laikmečio kovos Lietuvoje prilygsta [[partizaninis karas|partizaniniam karui]].
▲== Ištakos ==
▲Partizaninių pokario kovų ištakos Lietuvoje susiformavo dar [[1944]] m. vasarą, kai [[Lietuvos laisvės armija]] (LLA) organizavo pasipriešinimą [[Raudonoji Armija|Raudonosios Armijos]] užimtoje teritorijoje, į kurį įsijungė [[Lietuvos ginkluotosios pajėgos|Lietuvos kariai]], [[Lietuvos šaulių sąjunga|Šauliai]], [[LAF]] ir [[VLIK]] aktyvistai, [[Vietinė rinktinė|Vietinės rinktinės nariai]], [[represija|represuotų]] ir ištremtų į [[Sibiras|Sibirą]] artimieji. Vyrai ėmė slapstytis, vengdami armijos, saugumo represijų, plėšikavimo ir [[mobilizacija|mobilizacijos]].
▲Skirtingai nuo [[Latvija|Latvijos]] ir [[Estija|Estijos]], kur buvo ženkli nacistinės [[Vokietija|Vokietijos]] žvalgybos [[Abveras|Abvero]] įtaka, pasipriešinimas sovietinei valdžiai Lietuvoje kilo labiau stichiškai. Miške slapstėsi ir nespėję pasitraukti į vakarus kariniai nusikaltėliai - [[holokaustas|holokausto]] dalyviai, naikinę [[žydai|žydų]] tautybės asmenis. Tokių asmenų Lietuvos partizaniniame judėjime 1945 metais buvo apie 1 procentą {{faktas}}. Sovietinė propaganda, norėdama sumenkinti partizaninį judėjimą, tvirtino priešingai ir partizanus vadino banditais, o suformuotus iš pritariančių valdžiai ginkluotus būrius, talkinusius reguliariai Raudonajai armijai - liaudies gynėjais, kuriuos savo ruožtu, žmonės vadino paniekinamai - ''stribais'' ({{ru|истребитель}} - naikintojas) arba ([[Aukštaitija|Aukštaitijoje]]) ''skrebais''. Partizanai nuo pirmų dienų susilaukė gausaus priešo atakų - sovietinio saugumo [[NKGB]]-[[MGB]] klastos, palaikomos generolo Vetrovo [[divizija|divizijų]], ir vykdytos per savo agentus, siunčiamus partizanauti ir naikinti partizaninį judėjimą iš vidaus.
== Pasipriešinimo struktūra ==
| |||