Vikipedija

Sarmatai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Ed1974LT (aptarimas | indėlis)
21 813 keitimai
Ed1974LT (aptarimas | indėlis)
21 813 keitimai
Eilutė 1:
{{Ponto stepės istorija}}
 
'''Sarmatai''' ({{grc|Σαρμάται}}, {{la|Sarmatae}}) – [[klajokliai|klajoklių]] rytų [[Iranėnų kalbos|iranėnų]] tauta,<ref>Марк Борисович Щукин На рубеже эр. СПб.: Фарн, 1994, с. 145.</ref> ankstyvojo [[Geležies amžius|geležies amžiaus]] pabaigoje (VI – IVVI–IV a, pr. m. e.) sudariusi genčių sąjungą, kuri užėmė [[Ponto stepė]]s plotą, gyveno nuo [[Tisa|Tisos]] ir [[Dunojus|Dunojaus]] [[vandenskyra|vandenskyros]] iki [[Aralo jūra|Aralo jūros]], [[Uralo kalnai|Uralo kalnų]] (dabartinėse [[Ukraina|Ukrainos]], [[Rusija|Rusijos]] ir [[Kazachstanas|Kazachstano]] teritorijose). Mokslininkų manymu,<ref>''Доватур А. И., Каллистов Д. П., Шишова И. А.'' Народы нашей страны в «Истории» Геродота. — М., 1982. — С. 109.</ref> sarmatus „sauromatų” pavadinimu pirmasis paminėjo [[Herodotas]], jis rašė: „Persikėlus per Tanaiso (dab. [[Donas]]) upę, ten jau ne [[skitai|skitų]] žemė, o sauromatų.”<ref>Herodotas. „Istorija”, 4. 21.</ref>. N. Lysenko manymu, nuo tada, kai [[Markas Vipsanijus Agripa]] sudarė pasaulio žemėlapį, [[etnonimas|tautovardžiai]] „sauromatai” ir „sarmatai” buvo vartojami [[sinonimas|sinonimiškai]].<ref>''Н. Лысенко''. Языги на дунайском Лимесе Рима в I—III–II вв. н. э. — С. 3—4.</ref>.
 
[[Antika|Antikos]] autoriai sarmatams priskirdavo: [[aorsai|aorsus]], [[jazygai|jazygus]], [[sirakai|sirakus]], [[alanai|alanus]], [[roksolanai|roksolanus]], [[sajau|sajus]]. [[Asajai]] (''ασάιοι'') – sarmatų gentis, iki keltų [[galatai|galatų]] (žr. [[Galatija]]) antpuolių gyvenusi prie [[Juodoji jūra|Juodosios jūros]]. Žinomiausias iš sajų  – karalius Saitafarnas.<ref>[http://global.britannica.com/EBchecked/topic/524377/Sarmatian Sarmatian]. // Britannica.</ref>
 
Tiesioginiai sarmatų (alanų) palikuonnys  – [[osetinai]].<ref>''Перевалов С. М.'' [http://docs.google.com/file/d/0B2vxQFEmULckMV9CVEF6QW5Tb0U/edit?pli=1 Аланы // Российская историческая энциклопедия. Под ред. акад. А. О. Чубарьяна. Т. 1: Аалто — Аристократия. М.: ОЛМА МЕДИА ГРУПП, 2011. С. 220—221220–221.]</ref>.
 
== Istorija ==
[[Vaizdas:Scythia-Parthia 100 BC.png|thumb|300px|Apytikslė Skitijos teritorija I tūks. pr. m. e. su išskirta sarmatų žeme.]]
Anot [[Diodoras|Diodoro]] ir [[Plinijus Vyresnysis|Plinijaus]], sarmatai į šias žemes atsikėlė iš [[Medija|Medijos]]. Ponto stepėje sarmatai priklausė [[Kurganų kultūra|kurganų archeologinei kultūrai]], kuri buvo naujesnysis vietinės kurganų kultūros antsluoksnis. <ref name=anthonyd>{{Cite book
| last = Anthony | first = David W.
| title = The Horse, the Wheel, and Language: How Bronze-Age Riders from the Eurasian Steppes Shaped the Modern World
eilutė 14 ⟶ 15:
| isbn = 0-691-05887-3
| url = https://books.google.com/books?id=rOG5VcYxhiEC
}}</ref> Herodotas pateikia gana fantastišką jų kilmę iš [[Amazonės|amazonių]] ir skitų palikuonių. Jie kalbėjo skitų [[tarmė|tarme]]. [[Darijus I|Darijaus I]] karo žygio į [[Skitija|Skitiją]] metu, sarmatai palaikė skitus.<ref>Herodotas. „Istorija”. 4, 110—117110–117.</ref><ref>''Доватур А. И., Каллистов Д. П., Шишова И. А.'' Народы нашей страны в «Истории» Геродота. — М., 1982. — С. 143—147143–147.</ref> V–IV a. pr. m. e. sarmatai ir skitai gyveno taikiai, nevaržomai keliavo vieni kitų teritorijomis, vienydavosi prieš užpuolikus, dalis sarmatų tarnavo skitų karaliams ir apgyvendino europinį Skitijos ruožą. Tačiau jau III a. pr. m. e. sarmatai, kitiems užpuolikams braunantis,<ref>{{harvnb|Waldman|Mason|2006|pp=692–694}}</ref> patys prisidėjo prie Skitijos nukariavimo, ir skitai buvo priversti trauktis į šiaurinį Juodosios jūros pakraštį.<ref>Лукиан из Самосаты. Токсарид, или дружба, 39.</ref>
 
III m. e. a. germanai [[gotai]] įsiveržė į [[Ponto stepė|Ponto stepę]], ir sarmatai čia jau nebebuvo vienvaldžiai.<ref>{{harvnb|Waldman|Mason|2006|pp=692–694}}</ref> 320–350  m. sarmatai puolė [[gotai|gotų]] nusilpnintą [[Romos Imperija|Romos imperiją]], persikėlė per [[Dunojus|Dunojų]] ir įsiveržė į [[Retija|Retiją]].<ref>''Roberts W. E''. Valentinian I. // An Online Encyclopedia of Roman Emperors.</ref> Netrukus po to čionai kariauti atvykę [[hunai]] sarmatų gentis arba įtraukė į savo kariuomenes, arba sarmatai dėjosi prie [[germanai|germanų]] ([[Vandalai|vandalų]]), išsklido po [[Vakarų Europa|Vakarų Europą]] ir ištirpo kitose tautose.<ref>{{cite web |url=http://global.britannica.com/EBchecked/topic/524377/Sarmatian |title=Sarmatian |publisher=Encyclopædia Britannica Online|accessdate=2017-04-06}}</ref>
 
Visi šie karai prisidėjo prie [[Didysis tautų kraustymasis|Didžiojo tautų kraustymosi]].<ref>Bury, J. B., The Invasion of Europe by the Barbarians, Norton Library, 1967.</ref>
Išskyrus Šiaurės [[Kaukazas|Kaukaze]] gyvenančius alanų palikuonis osetinus, likusieji sarmatai galiausiai įėjo į [[slavai|slavų]] besiformuojantį [[etnosas|etnosą]], o slavai, savo ruožtu, plito į pietų, rytų ir šiaurės rytų Europą.<ref>{{cite book |quote="(..) Indeed, it is now accepted that the Sarmatians merged in with pre-Slavic populations."|title=The Sarmatians, 600 BC-AD 450 |first1= Richard |last1=Brzezinski |first2=Mariusz | last2=Mielczarek |publisher= Osprey Publishing | date = 2002 |page=39 }}</ref><ref>{{cite book |quote="(..) In their Ukrainian and Polish homeland the Slavs were intermixed and at times overlain by Germanic speakers (the Goths) and by Iranian speakers (Scythians, Sarmatians, Alans) in a shifting array of tribal and national configurations."|title=Encyclopedia of Indo-European Culture |first1= Douglas Q. |last1=Adams |publisher= Taylor & Francis | date = 1997 |page=523 }}</ref><ref>{{cite book |quote="(..) Ancient accounts link the Amazons with the Scythians and the Sarmatians, who successively dominated the south of Russia for a millennium extending back to the seventh century B.C. The descendants of these peoples were absorbed by the Slavs who came to be known as Russians."|title=Women in Russia |first1= Dorothy |publisher= Stanford University Press | date = 1977 |page=3 |display-authors=etal}}</ref><ref>{{cite book |quote="(..) For example, the ancient Scythians, Sarmatians (amongst others), and many other attested but now extinct peoples were assimilated in the course of history by Proto-Slavs."|title=Slovene Studies |publisher= Society for Slovene Studies | volume = 9-11 | date = 1987 |page=36 }}</ref> Toks slavų formavimasis neprieštarauja vienai iš teorijų, pagal kurią [[slavų prokalbė|praslavų kalba]] (ir praslavų tauta) sietinos su [[Baltų kalbos|baltų]] dialektais, kontaktavusiais su [[iranėnų kalbos|iranėnų kalbomis]] ir tautomis plačiame pasienio žiede piečiau [[Pripetė (upė)|Pripetės]] (žr. [[Baltų prokalbė]]).<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|date=2000|pages=128-150|isbn=5-420-01444-0}}</ref>
 
=== Sarmatai „europiečiai” ===
[[Vaizdas:028 Conrad Cichorius, Die Reliefs der Traianssäule, Tafel XXVIII (Ausschnitt 01).jpg|thumb|300px|<center>Sunkiai šarvuoti sarmatų raiteliai [[Trajanas|Trajano]] kare su [[dakai|dakais]]. Trajano kolonos bareljefas.</center>]]
Vakarų sarmatų gentys jazygai ir roksolanai apie [[115 m. pr. m. e.]] buvo sukūrę didelę, bet netvirtą imperiją. Ši sąjunga gana greitai skilo: tarp Dono ir Dniepro klajojo roksolanai, o į vakarus nuo jų, tarp Dniepro ir Dunojaus, gyveno jazygai. [[I amžius|I amžiaus]] viduryje jazygai patraukė į vakarus ir pasiekė [[Tisa|Tisą]], Vidurio Dunojaus žemumą (dalis dabartinių [[Vengrija|Vengrijos]] ir [[Serbija|Serbijos]]). Kiek vėliau roksolanai atvyko į Dunojaus žemupį (dabartinę [[Rumunija|Rumuniją]], tuo metu  – [[Dakija|Dakiją]]). Sarmatai čia daugiausia plėšikavo arba prekiavo. Antrojoje I a. pusėje šios vakarų sarmatų grupės stojo Dakijos karaliaus Decebalo pusėn. Su šiuo karaliumi sarmatai laimėjo daugybę kovų, kol [[106]]  m. [[romėnai]] juos sumušė. Bet ryčiau gyvenę roksolanai [[117]]-–[[119]]  m. tiek alino Dunojaus provincijas, kad romėnai atnaujino roksolanų ir jazygų karaliui Rasparaganui duokles. Nesantaika ir karai ilgai truko, kol [[179]]  m. Romos imperatorius [[Markas Aurelijus]] sudarė su šiais sarmatais taikos sutartį. Sarmatai jam grąžino tūkstantinius belaisvių būrius, buvo nustatyta sarmatų judėjimo [[Romos Imperija|Romos imperijoje]] tvarka. Romėnai pasisamdė 8 000 raitųjų sarmatų kariuomenę, dalis jų išvyko į [[Britanija|Britaniją]]. Spėjama, kad taip galėjo atsirasti legenda apie [[Karalius Artūras|karalių Artūrą]] ir apvaliojo stalo riterius..<ref>Georges Dumézil, А. З. Алмазова, Boris Aleksandrovich Kaloev. «Скифы и нарты»</ref>
 
Ir vėlesniais laikais su Romos imperija būta ir karų, ir samdymosi tiek romėnų, tiek [[germanai|germanų]] karalių kariuomenėms. Vakarinių sarmatų grupelių buvo likę dabartinėse [[Didžioji Britanija|Didžiojoje Britanijoje]], [[Vengrija|Vengrijoje]], [[Rumunija|Rumunijoje]], [[Bulgarija|Bulgarijoje]], [[Balkanai|Balkanų]] valstybėse (buv. [[Jugoslavija|Jugoslavijoje]]), [[Prancūzija|Prancūzijoje]], [[Italija|Italijoje]].<ref>История Осетии. «Невры, будины, гелоны, агафирсы, меланхлены и вообще все народы вплоть до Ганга суть аланы»</ref><ref>''Вельтман А. Ф.'' [http://az.lib.ru/w/welxtman_a_f/text_0340.shtml#TOC_id20240075 Аттила и Русь IV и V века]. — М., 1858. — С. 91.</ref>
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Sarmatai"