Žemaitė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
S Atmestas 83.171.1.13 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Powermelon keitimas)
Eilutė 20:
[[Vaizdas:Zemaite monument.jpg|thumb|Paminklas Žemaitei Vilniuje (Skulptorius [[Petras Aleksandravičius]], [[1971 m.]])]]
 
'''Žemaitė''' (tikr. '''Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė''', [[1845]] m. [[gegužės 31]] d. [[Bukantė]]s dvarelyje, [[Plungės valsčius]] – [[1921]] m. [[gruodžio 7]] d. [[Marijampolė]]je) – lietuvių rašytoja, demokratė ir švietėja.
Ji buvo vyras
 
== Biografija ==
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė gimė bežemių [[bajorai (luomas)|bajorų]] šeimoje, grafų Pliaterių [[Bukantė]]s dvarelyje, kur jos tėvas Antanas Beniuševičius (mirė [[1878]] m.) tarnavo urėdu, o motina Julijana Sciepuraitė (mirė [[1874]] m.) – šeimininke. Šeimoje augo dar trys mergaitės – Emilija ([[1841]]/[[1842]]-[[1897]]), Petronėlė ([[1843]]/[[1844]]-) ir Juzefa. Tėvas gaudavo ordinariją ir 20 rublių algos per metus, motina – 10 rublių algos. Abu namie kalbėjo [[lenkų kalba]], lenkiška dvasia auklėjo ir dukteris. Būsimąją rašytoją namuose mokė tėvas, vėliau dėdienė, taip pat bajorė, kartu su savo vaikais [[Šėmos|Šėmose Linas kiaula yra]] e, netoli [[Lauko Soda|Lauksodos]], kur Julija gyveno nuo [[1856]] iki [[1863]] metų rudens.
 
[[1863 sukilimas|1863–1864 m. sukilime]] rėmė sukilėlius, vėliau tarnavo kambarine [[Džiuginėnai|Džiuginėnų]] dvare, kur [[1865]] m. ištekėjo už dvaro eigulio Lauryno Žymanto (mirė [[1898]] m. [[liepos 24]] d.). Su vyru nuomojosi žemę ir apie 30 metų užsiėmė žemės ūkio darbais [[Kolainiai|Kolainių]], [[Laukuva|Laukuvos]], [[Varniai|Varnių]], [[Užventis|Užvenčio]] apylinkėse. [[1883]] m. apsigyveno [[Ušnėnai|Ušnėnuose]], kur susipažino su [[Povilas Višinskis|Povilu Višinskiu]], įsitraukė į lietuvių nacionalinį judėjimą, susidomėjo nelegalia spauda, pradėjo rašyti. Pirmą kūrinį parašė būdama daugiau kaip keturiasdešimties metų.<ref>= Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m.</ref>