Imperatorius Konradas IV: Skirtumas tarp puslapio versijų

23 pridėti baitai ,  prieš 4 metus
S
S (Šablonų peradresavimų šalinimas)
}}
 
'''Konradas IV''' ({{de|Konrad IV}}, [[1228]]  m. [[balandžio 25]] d. [[Andrija]], [[Apulija]]  – [[1254]]  m. [[gegužės 21]] d. [[Lavelo]], [[Bazilikata]]) - – [[Štaufenai|Štaufenų]] dinastijos valdovas, Švabijos hercogas ([[1235]]-[[1254]]  m.), [[Šventosios Romos imperija|Šventosios Romos imperijos]] karalius (1237–1254  m.), Sicilijos karalius (1250–1254  m.) ir Jeruzalės karalius (1228–1254  m.).
 
== Biografija ==
[[Vaizdas:Seal of Conrad IV of Germany.jpeg|thumb|left|150px|Konrado IV antspaudas]]
 
Konradas buvo vienintelis Šventosios Romos imperijos imperatoriaus [[Frydrichas II|Frydricho II]] ir jo antrosios žmonos Jeruzalės karalienės [[Izabelė II Jeruzalietė|Jolandos Brienietės]] sūnus. Jo motina mirė gimdydama; iš jos Konradas paveldėjo teises į Jeruzalės sostą. Iki 1235  m. gyveno Italijoje, tais metais pirmą kartą aplankė Vokietiją. [[1246]]  m. vedė Bavarijos hercogo Otono II dukterį Elžbietą Bavarę, jiems gimė sūnus [[Konradinas]] ([[1252]]-[[1268]]  m.)
 
Valdant tėvui vietoj sukilusio vyresniojo brolio [[Henrikas VII Štaufenas|Henriko VII]] [[1237]]  m. tapo Romėnų karaliumi (taip kartais tituluotas Vokietijos karalius). [[1246]]  m. Frydrichą II [[popiežius]] [[Inocentas IV]] ekskomunikavo, tais pačiais metais Vokietijoje kitu karaliumi išrinktas [[Tiuringijos grafas]] [[Henrikas Raspė]], po šio mirties  – [[Olandijos karalius]] [[Vilhelmas Olandas|Vilhelmas]]. Po Frydricho II mirties [[1250]]  m. Konradas IV, kaip ir jo varžovas Vilhelmas nesėkmingai kandidatavo į Šventosios Romos imperijos sostą. Konradas IV įsitvirtino Pietų Italijoje. Po jo mirties Vokietijoje dar 19 metų nebuvo visuotinai pripažinto Šventosios Romos imperatoriaus.<ref>{{VLE|X|502||Imperatorius Konradas IV}}</ref> Mirė karinėje stovykloje nuo [[maliarija|maliarijos]].
 
== Šaltiniai ==
* K. E. Demandt: Der Endkampf des staufischen Kaiserhauses im Rhein-Main-Gebiet, in: Hess. Jb. für: Landesgeschichte 7, 1957, S. 102–164
* A. Finocchiaro-Sartorio: Le leggi di Corrado IV, in: Studi storici e giuridici
* J. Haller: Von den Staufern zu den Habsburgern  – Auflösung des Reichs und Emporkommen der Landesstaaten (1250–1519), ³1970
* dedicati a Federico Ciccaglione 1, 1909, S. 235–261
* H. Hartmann: Die Urkunden Konrads IV., 1944, S. 38-163
* E. Maschke: Das Geschlecht der Staufer, 1943
* R. Morghen: Il tramonto della potenza sveva in Italia 1250–1266, 1936
* J. Mühlberger: Die Staufer  – Aufstieg, Höhe und Ende, Rottweil 1966, ND Göppingen 1977
* F. W. Schirrmacher: Die letzten Hohenstaufen, Göttingen 1871
* Friedrich Speier: Geschichte König Konrads IV., Diss Berlin 1989
7 529

pakeitimai