Apolinaras Likerauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1936]] m. uždarius Šiaulių mokytojų seminariją, su muzikos mokykla persikėlė į Alytų, kur iki [[1939]] m. išvarė platų muzikinių darbų barą. Vadovavo Birutės antrojo ulonų pulko dūdų orkestrui, Šaulių būrio (vėliau miesto visuomenės) chorui. Orkestras koncertavo ne tik Alytuje ir jo apylinkėse, bet ir Kaune – miesto visuomenei, kariams, moksleiviams ir studentams. Be orkestro neapsiėjo joks kultūros renginys. [[1938]] m. rudenį su Šaulių būrio choru ir pučiamųjų orkestru Šaulių namuose pastatė Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai" (talkino solistai [[Kipras Petrauskas]], V. Jonuškaitė ir M. Rakauskaitė, vargonininkas [[Konradas Kaveckas]]). A. Likerauskas buvo [[1937]] ir [[1939]] m. dainų švenčių Alytuje organizatorius ir dirigentas.

 

 

Nuo [[1944]] m. rudens buvo Panevėžio gimnazijos direktoriaus pavaduotojas. [[1945]] m. spalio mėn. sovietų valdžios suimtas, kalintas Panevėžyje ir Vilniuje ([[Lukiškių kalėjimas|Lukiškių kalėjime]]), o [[1948]] m. ištremtas į Sibirą – pateko į [[Komija|Komijos]] respublikos Pečioros lagerį. Pečioros ir Korčmės lageriuose vadovavo lietuvių tremtinių chorams, kurie dainuodavo ir lietuviškas patriotines dainas. [[1949]] m. į Sibirą ištrėmė [[Lietuva|Lietuvoje]] likusias jo keturias dukteris ir vaikaitį. [[1955]] m. buvo grįžęs į Lietuvą, bet, niekur negavęs darbo, išvyko į [[Marių Respublika|Marių autonominę respubliką]] ir [[1955]]–[[1957]] m. mokė dainininkus Joškar Olos filharmonijoje. Vėliau nuvyko į Gorno Altaiską ir iki [[1960]] m. buvo miesto operetės vyr. dirigentas.