Plikasėkliai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 16:
[[sėkla|Sėklos]] susidaro ant motininio augalo esančiuose [[sėklapradis|sėklapradžiuose]], kurie niekuo neapgaubti ir todėl augalai pavadinti plikasėkliais. [[Apvaisinimas|Apvaisinimui]] nereikia [[vanduo|vandens]], nes [[žiedadulkė|žiedadulkes]] (vyrišką gametofitą) ant moteriškojo gametofito perneša [[vėjas]].
Lietuvoje augantys sporiniai induočiai yra žoliniai augalai, o plikasėkliai
Plikasėklių vandens indai yra menkiau išsivystę negu lapuočių medžių. Vanduo jų stiebais kyla lėčiau, todėl plikasėkliams reikėjo prisitaikyti taupiai naudoti vandenį. Daugumos plikasėklių lapai virtę spygliais, kurių paviršiaus plotas nedidelis, odelė stora, žiotelės įdubusios. Todėl spygliuočiai gali augti vietovėse, kur aplinkos temperatūra žema, siaučia stiprūs vėjai.
== Atšiauraus klimato augalai ==
Skurdžiuose Dzūkijos smėlynuose
Dėl spyglių sandaros bei juose esančių dervų pušys žaliuoja visą žiemą. Pavasarį pašildžius saulei, kai lapuočiai medžiai dar tik ruošiasi skleisti lapus, pušų spygliuose jau vyksta fotosintezė. Pušų spygliai nėra amžini, jie ant šakų išbūna 2-3 metus.
Eglės auga derlingesnėje dirvoje. Jų šaknys silpnesnės negu pušų ir išsidėsčiusios žemės paviršiuje. Eglių spygliai ant šakelių išbūna net iki 7 metų.
Maumedžių spygliai nepritaikyti šaltoms žiemoms, todėl rudenį šie medžiai juos numeta.
Visi spygliuočiai dauginasi sėklomis. Jų sėklos, poromis išsidėsčiusios ant kankorėžių žvynelių, nieko nepadengtos. Dauginimasis sėklomis
== Plikasėklių šeimos ==
|