Ieva Simonaitytė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
HakanIST (aptarimas | indėlis)
S Atmestas 83.171.1.13 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Zirzilia keitimas)
apt
Eilutė 6:
|žymiausi_darbai= ''„Aukštujų Šimonių likimas“'', ''„Vilius Karalius“''
}}
Nieko nėra[[Vaizdas:Ieva Simonatyte Grave2.JPG|thumb|180px|Antkapinis paminklas Vilniaus Antakalnio kapinėse ]]
[[Vaizdas:PriekulėPamátníkIevěSimonaitytė002.JPG|thumb|240px|Paminklas Priekulėje ]]
*
'''Ieva Simonaitytė''' ('''Ewa Simoneit''' [[1897]] m. [[sausio 23]] d. [[Vanagai (Klaipėda)|Vanaguose]] – [[1978]] m. [[rugpjūčio 27]] d. [[Vilnius|Vilniuje]], palaidota Vilniuje, [[Antakalnio kapinės]]e) – [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašto]] rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. I. Simonaitytė laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje.{{šaltinis|{{VLE|XXI|666-667||Simonaitytė Ieva}}}}
 
Jos paskutinis pageidavimas buvo išpildytas ir antkapyje užrašyta: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“.
 
== Vaikystė ==
 
Ieva Simonaitytė, būdama penkerių metų, susirgo [[Tuberkuliozė|tuberkulioze]], visam gyvenimui liko luoša, negalėjo lankyti mokyklos. Augo be tėvo. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Skaitė Bibliją, maldaknyges, giesmynus, kalendorius. Jaunystėje, vaikščiodama su lazdomis, ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus. [[1912]]–[[1914]] m. I. Simonaitytė gydėsi [[Ungura|Angerburge]]. Iš ten grįžo sustiprėjusi ir vertėsi siuvėjos amatu.
 
== Klaipėda ==
[[Vaizdas:KlpDůmIevySimonaitytė.JPG|thumb|left|Namas Klaipėdoje, kuriame 1925 - 1931 m. kūrė]]
[[1921]] m. I. Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą. Remiama A. Bruožio ir kitų patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Ten gyvendama įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.
 
== Kūryba ==
[[Vaizdas:Ieva Simonatyte Grave2.JPG|thumb|180px|Antkapinis paminklas Vilniaus Antakalnio kapinėse ]]
Literatūrine kūryba pradėjo užsiiminėti veikama I-ojo pasaulinio karo įspūdžių. Pirmąjį kūrinį (eil. „Ak, karas karas išgąsdingas“) išspausdino 1914 m. „Tilžės keleivyje“. Dar bendradarbiavo „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvių ceitungoje“, „Rytojuje“, „Klaipėdos krašto žodyje“, „Lietuvos keleivyje“. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų.
 
Pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už 1935 m. išleistą romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (už jį 1936 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija). Romane vaizduojamas tragiškas Mažosios Lietuvos lietuvių likimas, nagrinėjama vienos vietos lietuvių giminės kelių kartų raida, savimonės irimas vokiečių kolonizacijos metu. Nuo [[1936]] m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. [[1938]]–[[1939]] m. rašytoja gydėsi [[Šveicarija|Šveicarijoje]]. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I. Simonaitytė apsigyveno [[Kaunas|Kaune]]. Nuo 1963 m. iki mirties I. Simonaitytė gyveno Vilniuje. [[1968]] m. parašė memuarų knygą „Gretimos istorijėlės“. I. Simonaitytės kūrybai būdingas lietuviškos tautinės savimonės gvildenimas, gilinimasis į žmogiškąją asmenybę, dorovinių problemų nagrinėjimas, priešinimosi germanizacijai svarstymai.
 
=== Romanai ===
* „Aukštujų Šimonių likimas“, [[1935]] m.,
* „Pavasarių audroj“, [[1938]] m.,
* „Vilius Karalius“, [[1939]] m.,
* „Be tėvo“, [[1941]] m.
* „Pikčiurnienė“, [[1953]] m.
 
=== Apsakymai ===
* „Apysakos“, [[1948]] m.,
 
=== Apysakos ===
* „Pikčiurnienė ir jos sesers“, [[1925]] m.,
* „Paskutinė Kūnėlio kelionė“, [[1971]] m.
 
=== Autobiografinė trilogija ===
* „O buvo taip“, [[1960]] m.,
* „Ne ta pastogė“, [[1962]] m.,
* „Nebaigta knyga“, [[1965]] m.
 
== Įvertinimas ==
* [[1936]] m. Lietuvos valstybinė literatūros premija
* [[1967]] m. suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas;
* Skulptoriaus Motiejaus Narbuto 1983 m. sukurtas bronzinis dvipusis medalis – [http://www.kolekcionieriai.lt/show_img.php?title=TS5OYXJidXRhcyAtIElldmEgU2ltb25haXR5dMSX&img=img/collections/49/MNarbutas___Ieva_Simonaityte.jpg];
* Gatvė Vilniuje, Pilaitės mikrorajone, pavadinimu „I. Simonaitytės g.“ [http://www.openstreetmap.org/?box=yes&bbox=25.18204%2C54.71317%2C25.18445%2C54.71326];
* 1979 m. buvusiame rašytojos vasarnamyje Priekulėje įkurtas [[Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus]];
* 1987 m. įsteigta [[Ievos Simonaitytės literatūrinė premija]].
 
== Šaltiniai ==
{{Išnašos}}
 
== Nuorodos ==
* [http://antologija.lt/texts/45/bibliogr.html Simonaitytės bibliografija]
{{Commonscat|Ieva Simonaitytė}}
 
[[Kategorija:Lietuvos rašytojai|Simonaitytė, Ieva]]