Rūgštis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 3:
Plačiai žinomos rūgštys: [[acto rūgštis]] (maisto priedas), [[druskos rūgštis]], [[sieros rūgštis]], [[askorbo rūgštis]] ([[vitaminas C]]).
=== Ankstyvasis ===
'''Rūgšties''' sąvoką [[chemija|chemijoje]] pirmasis pavartojo [[Robertas Boilis]] dar prieš flogistono teoremos atsiradimą. Rūgštis tais laikais nustatinėjo pagal tiesioginius jų savybių stebėjimus. '''Rūgštimis''' vadino [[vandenilis|vandenilio]] turinčius junginius, kurie reaguodami su [[metalas|metalais]], išskirdavo vandenilį, buvo rūgštūs ir nuo kurių
Atradus elektrolitinę [[disociacija|disociaciją]]
▲Atradus elektrolitinę [[disociacija|disociaciją]] teko peržiūrėti sąvokas. Naują rūgščių apibrėžimą, atsižvelgdamas į junginių elektrolitinę disociaciją tirpaluose, pateikė [[Svantė Arenijus]]. Pagal Arenijų '''rūgštis''' – medžiaga sudaryta iš vandenilio jonų katijonų ir rūgšties liekanos anijonų, kuri vandeniniame tirpale jonizuojasi, susidarant [[vandenilis|vandenilio]] [[jonas (dalelė)|jonui]] ir rūgšties liekanos anijonui. O bazės tai medžiagos kurios vandeniniame tirpale jonizuojasi į OH<sup>-</sup> anijoną ir katijoną. Pagal šį apibrėžimą prie rūgščių priskiriamos medžiagos: HCl, H<sub>2</sub>SO<sub>4</sub>, HNO<sub>3</sub>. O prie [[bazė|bazių]] priskiriama NaOH, KOH. Dažnai tokie junginiai vadinami: „klasikinės rūgštys“ ir „klasikinės bazės“. Toks apibrėžimas nepaaiškina netirpių junginių arba tokių junginių kaip NH<sub>3</sub> rūgštinių ar bazinių savybių.
Pagal Lourio ir Brionstedo teoriją: [[rūgštis]] – tai medžiaga, galinti atiduoti vieną ar kelis protonus (vandenilio katijonus), kitaip tariant [[rūgštis]] – tai protonų donoras, [[bazė]] – tai protonų akceptorius.
| |||