Girolamo Savonarola: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pagaliau jis apsistojo [[Florencija|Florencijoje]] [[San Marco vienuolynas|San Marco vienuolyne]]. Čia jo pamokslai turėjo nepaprastą pasisekimą. Juose jis smerkė dvasininkų ir turtuolių nedorovingumą, simpatizavo paprastiems žmonėms, pasisakė už demokratines valdymo formas, ragino bažnyčią atsisakyti turtų ir kėlė mintį apie esminį jos atnaujinimą, t. y. reformavimą. Išrinktas vienuolyno vyresniuoju, jis demokratizavo vienuolyno gyvenimą, privertė vienuolius dirbti. Florencijos pasaulietinė ir dvasinė valdžia ne kartą jam buvo uždraudusi pamokslauti, įsakiusi palikti Florenciją, o [[popiežius]] kvietė pasiaiškinti, tačiau Dž. Savonarola, remiamas savo klausytojų, nepaklusdavo. Popiežius, siekdamas patraukti jį į savo pusę, ne kartą siūlė jam Florencijoje arkivyskupo titulą, [[kardinolas|kardinolo]] kepuraitę, tačiau Dž. Savonarola nesutiko nutraukti savo kritinės veiklos.

 

 

Pagaliau [[1497]] m. Dž. Savonarola buvo atskirtas nuo bažnyčios. Tačiau jis nepripažino to atskyrimo ir reikalavo sušaukti visuotinį bažnyčios susirinkimą ir nušalinti popiežių. Tuo reikalu jis „Laišku valdovams“ kreipėsi į [[Prancūzija|Prancūzijos]] karalių [[Karolis VII|Karolį VII]]. Bet laiškas pateko į popiežiaus rankas. Pirmiausia jo priešai mėgino surengti jam vadinamąjį dievo teismą – išmėginimą ugnimi (Dž. Savonarola turėjo pereiti per laužus ir tuo įrodyti savo mokymo ir veiklos teisingumą), – bet teismas neįvyko, Dž. Savonarola buvo [[inkvizicija|inkvizicijos]] suimtas ir po mėnesio žiaurių kankinimų pakartas, o kūnas sudegintas.