Semiotika: Skirtumas tarp puslapio versijų

377 pridėti baitai ,  prieš 4 metus
nėra keitimo aprašymo
S (Automatizuotas brūkšnių taisymas.)
{{vikifikuoti}}
 
'''Semiotika''' (taip pat pavadintaspavadinta semiotikos studijavimu; kad nebūtų painiojamaspainiojama su Saussureanso tradicija, pavadinta semiologija), yra studijuojama filosofinė ženklų ir simbolių teorija.<ref>„The science of communication studied through the interpretation of signs and symbols as they operate in various fields, esp. language“, ''Oxford English Dictionary'' (2003)</ref> Apima ženklų studijavimą ir ženkle vykstančius procesus (semiose), jų požymį, pažymėjimą, panašumą, analogiją, metaforą, simbolizmą, reikšmę, ir komunikaciją. Semiotika yra artimai susieta su lauku kalbotyros, kuri, jos daliai, studijuoja kalbos struktūrą ir kalbos reikšmę specialiau. Semiotikos Tradicija tiria studijavimą ženklų ir simbolių kaip reikšmingareikšmingą komunikacijos dalisdalį. KaipKitaip kitoks negunei kalbotyra, tačiau, semiotika taip pat studijuoja nekalbines ženklo sistemas. Semiotika dažnai yra daloma į tris šakas:
* '''[[Semantika]]''': ryšys tarp ženklų ir daiktų, į kuriuos jie siejasi; jų reikštas denotata;
* '''Sintaktikos[[Sintaktika]]''' reikšmė: ryšiai tarp ženklų oficialioje struktūroje;
* '''Pragmatikoje[[Pragmatika]]''': ryšys tarp ženklų ir ženklą naudojančių atstovų ar vertėjų.
 
Semiotika dažnai yra naudojama kaip svarbių antropologinių matmenų turėjimas; pavyzdžiui, [[Umberto Eco]] spėja, kad kiekvienas kultūrinis reiškinys galėtų būti studijuotamasstudijuojamas kaip komunikacija.<ref>Caesar, Michael (1999). Umberto Eco: Philosophy, Semiotics, and the Work of Fiction. Wiley-Blackwell. p. 55. ISBN 978-0-7456-0850-1.</ref> Kai kurie semiotikai susitelkia ties logiškais mokslo matmenimis.; Jiejie nagrinėja skirtingus regionus,biomedicinos priklausančiusmokslų biomedicinosregionus mokslams tokstokius kaip organizmų vystymaisvystymasis ir prisitaikymasisprisitaikymas prie jų semiotikos nišos pasaulyje (žr. [[:en:Semiosis|semiosis]]). Apskritai, semiotikos teorijosteorija apima ženklus ar ženkloženklų sistemas kaip studijuojamasstudijuojamą objektasobjektą: komunikacija informacijos komunikacija gyvuose organizmuose yra apimtavadinama [[biosemiotika]] (apimdamakuri zoosemiotikaapima ir [[Zoo-semiotika|zoo-semiotiką]]).
 
Sintaktika yra semiotikos šaka, kuri siejasi su oficialiomis ženklų ir simbolių ypatybėmis.<ref>The American Heritage Dictionary of the English Language: Syntactics</ref> Tiksliau, sintaksė turi bendro su „taisyklėmis, kurios vadovauja, kad žodžiai yra sukombinuoti frazėmis ir sakiniais“.<ref>Wiktionary.org</ref>
 
[[Charles Morris]] prideda, kad semantikos sąsaja su ženklais į jų [[designata]] ir objektus;, taip pat pragmatika, susieta su biotikos aspektais semiotikoje, kurioje vyksta visi psichologiniai, biologiniai, ir sociologiniai reiškiniai, dalyvaujantys ženklų funkcionavime.
 
== Terminai ==
[[Vaizdas:Chart Semiotics of Social Networking.jpg|thumb|Schema: Semiotika socialinėse komunikacijose|600x600px]]
Pradmenys kilo iš graikų ημειωτικός sēmeiōtikos, „pastabūs ženklai“, <ref>σημειωτικός, Henry George Liddell, Robert Scott, ''A Greek-English Lexicon'', on Perseus</ref> (nuo ημεῖον sēmeion, „ženklas, žymė“, <ref>σημεῖον, Henry George Liddell, Robert Scott, ''A Greek-English Lexicon'', on Perseus</ref>) ir pirmiausiai tai buvo iš pradžių panaudota anglų kalbojepanaudojo [[Henry Stubbes]]<ref>Stubbe, H.,''The Plus Ultra reduced to a Non Plus'' … (London, England, 1670), page 75: „… nor is there any thing to be relied upon in Physick, but an exact knowledge of medicinal phisiology (founded on observation, not principles), '''semeiotics''', method of curing, and tried (not excogitated, not commanding) medicines ….“</ref> anglų k. (ištarė semeiotics paraidžiui). labaiLabai tiksliatikslią prasmeprasmę tai gali turėti medicinos mokslų sferoje, siejančiosiejančioje ženklų interpretaciją. <ref>„The branch of medical science relating to the interpretation of symptoms“, ''Oxford English Dictionary'' (1989)</ref> <ref>For the Greeks, „signs“ occurred in the world of nature, “symbols” in the world of culture. Not until Augustine of Hippo would a thematic proposal for uniting the two under the notion of „sign“ (''signum'') as transcending the nature-culture divide and identifying symbols as no more than a species (or sub-species) of ''signum'' be formally proposed. See the monograph study on this question ''Le teorie del segno nell’antichità classica'' by Giovanni Manetti (Milan: Bompiani, 1987); trans. by Christine Richardson as ''Theories of the Sign in Classical Antiquity'' (Bloomington, IN: Indiana University Press, 1993). Classic also is the article by Luigi Romeo, “The Derivation of ‘Semiotics’ through the History of the Discipline”, in ''Semiosis'' 6, Heft 2 (1977), 37–49. See also Andrew LaVelle’s discussion of Romeo on Peirce-l at [1].</ref> [[John Locke]] panaudojo trukmę sem (e) iotike 4 Knygoje, 21 Skyriuje Esės Dėl Žmogaus, Suprantančio (1690). <ref>Locke used the Greek word σημιωτική [''sic''] in the 4th ed. of 1700 (p. 437) of his ''Essay concerning Human Understanding''. He notably writes both (a) „σημιωτικὴ“ and (b) „Σημιωτική“—when term (a) is followed by any kind of punctuation mark, it takes the form (b); see ''Ancient Greek accent''. The 1689/1690 first edition of Locke’s ''Essay concerning Human Understanding'', in the concluding “Division of the Sciences” chapter, Locke introduces, in §4, „σημιωτική“ as his proposed name synonymous with “''the Doctrine of Signs''” for the development of the future study of the ubiquitous role of signs within human awareness. In the 1689–1690 original edition, the “Division of the Sciences” chapter was Chapter XX. In the 4th ed. of 1700, a new Chapter XIX “Of Enthusiasm” is inserted into Book IV, after which the Chapter XX of the 1st ed. becomes Chapter XXI for all subsequent editions. — see in John Deely, ''Why Semiotics?'' (Ottawa: Legas, 2004), 71–88, esp. 77–80 for the editions of Locke’s ''Essay'' from 1689 through 1716. It is an important fact that Locke’s proposal for the development of semiotics, with three passing exceptions as “asides” in the writings of Berkeley, Leibniz, and Condillac, “is met with a resounding silence that lasts as long as modernity itself. Even Locke’s devoted late modern editor,Alexander Campbell Fraser, dismisses out of hand ‘this crude and superficial scheme of Locke’” (see “Locke’s modest proposal subversive of the way of ideas, its reception, and its bearing on the resolution of an ancient and a modern controversy in logic” in Chap. 14 of Deely’s ''Four Ages of Understanding'', pp. 591–606). In the 1975 Oxford University Press critical edition prepared and introduced by Peter Harold Nidditch, Nidditch tells us, in his “Foreword”, p. vii, that he presents us with “a complete, critically established, and unmodernized text that aims at being historically faithful to Locke’s final intentions”; p. xxv tells us further that “the present text is based on the original fourth edition of the ''Essay''”, and that “readings in the other early authorized editions are adopted, in appropriate form, where necessary, and recorded otherwise in the textual notes”. The term „σημιωτική“ appears in that 1700 4th edition, the last published (but not the last prepared) within Locke’s lifetime, with exactly the spelling and final accent found in the 1689/1690 1st edition. Yet if we turn to the final Chapter XXI of the 1975 Oxford edition, we find on p. 720 not „σημιωτικὴ“ but rather do we find substituted the „σημειωτικὴ“ spelling (and with final accent reversed). (Note that in Modern Greek and in some systems for pronouncing classical </ref> <ref>Prior to Locke, the notion of „sign“ as transcending the nature/culture divide was introduced by Augustine of Hippo—see John Deely, ''Augustine & Poinsot: The Protosemiotic Development'' (Scranton: University of Scranton Press, 2009) for full details of Augustine’s originality on this point—a specialized study was firmly established. Himself a man of medicine, Locke was familiar with this „semeiotics“ as naming a specialized branch within medical science. In his personal library were two editions of Scapula’s 1579 abridgement of Henricus Stephanus’ ''Thesaurus Graecae Linguae'', which listed σημειωτική as the name for “diagnostics”, the branch of medicine concerned with interpreting symptoms of disease (“symptomatology”). Indeed the English physician and scholar Henry Stubbes had transliterated this term of specialized science into English precisely as “semeiotic” in his 1670 work, ''The Plus Ultra Reduced to a Non Plus'' (p. 75).</ref> Čia jis aiškina, kaip mokslas gali būti padalytas į tris dalis:<blockquote>''Viskas, kas gali nukristi už žmogaus supratimo ribų, būdamas taip pat, pirma, daiktų gamtos, kadangi jie yra savyje savarankiškai, jų ryšiuose, ir jų operacijos būde: ar, antra, tai, ką vyras savarankiškai turi padaryti, kaip racionalus ir savanoriškas atstovas, pasiekimui bet kokio galo, ypač laimė: ar, trečia, keliai ir priemonė, kokiu būdu žinios ir tokio, ir kitų jų yra gautos ir praneštos; aš manau, kad mokslas gali būti padalytas tinkamai į šitas tris rūšis.''</blockquote><blockquote>''–Locke, 1823/1963, p. 174''</blockquote>Locke tada detaliau išdėsto iš šios trečios kategorijos esmės, vadindamas tai ημειωτική (Semeiotike) ir aiškindamas tai kaip „doktrina ženklų“ kituose terminuose:<blockquote>''Nei yra bet koks daiktas, kuriuo pasitikės Physick, <ref>A now-obsolete term for the art or profession of curing disease with (herbal) medicines or (chemical) drugs; especially purgatives or cathartics. Also, it specifically refers to the treatment of humans.</ref>, bet tikslios vaistinės fiziologijos žinios (įsteigtas stebėjime, ne principuose), semiotika, metodas gydymo, ir pabandė (neaepsvarstė, <ref>That is, „thought out“, „contrived“, or „devised“ (''Oxford English Dictionary'').</ref> nekomanduojantis), vaistai.''</blockquote><blockquote>''–Locke, 1823/1963, 4.21.4, p. 175''</blockquote>Devynioliktą amžių, Charles Sanders Peirce apibrėžė tai, ką jis pavadino „semiotikos“ (kurį jis kartais ištardavo paraidžiui kaip „semeiotic“) kaip „kvazibūtina, ar oficiali ženklų doktrina“, kuris reziumė, „kas turi būti charakteriais visų ženklų, panaudotų… intelekto, gebančio studijavimą prie patirties“, <ref>Peirce, C.S., ''Collected Papers of Charles Sanders Peirce'', vol. 2, paragraph 227.</ref> ir kuris yra filosofinė logika, persekiota išreiškiant ženklais ir ženklo procesais. <ref>Peirce, C.S. (1902), „Logic, Considered as Semeiotic“, Manuscript L75, transcription at''Arisbe: The Peirce Gateway'', and, in particular, its „On the Definition of Logic“ (Memoir 12), transcription at ''Arisbe''.</ref> <ref>Peircean semiotic is triadic (sign, object, interpretant), as opposed to the dyadic Saussurian tradition (signifier, signified), and is conceived of as philosophical logic studied in terms of signs that are not always linguistic or artificial, and sign processes, modes of inference, and the inquiry process in general, with emphases not only on symbols but also on signs that are semblances („icons“) and signs that are signs by being factually connected („indices“) to their objects.</ref> Peirce mokslo žmogus ir redaktorius Max H. Fisch <ref>Max Fisch compiled Peirce-related bibliographical supplements in 1952, 1964, 1966, 1974; was consulting editor on the 1977 microfilm of Peirce’s published works and on the''Comprehensive Bibliography'' associated with it; was among the main editors of the first five volumes (published 1981–1993) ''Writings of Charles S. Peirce''; and wrote a number of published articles on Peirce, many collected in 1986 in ''Peirce, Semeiotic, and Pragmatism'', Ketner and Kloesel, eds., Indiana University Press: catalog page, Bloomington, IN, 480 pages. See Charles Sanders Peirce bibliography.</ref> reikalautas 1978 <ref>Fisch, Max H. (1978), “Peirce’s General Theory of Signs” in ''Sight, Sound, and Sense'', ed. T. A. Sebeok. Bloomington: Indiana University Press, pp. 31–70.</ref>, kad „semeiotic“ buvo Peirce savas privilegijuotas Locke ημιωτική perteikimas.
 
Charles Morris sekė Peirce naudojime trukmės „semiotikos“ ir praplėtime disciplinos už žmogaus komunikacijos į gyvūno studijavimą ir signalų naudojimą. Ferdinand de Saussure, tačiau, įsteigė savo semiotiką, kurią jis kvietė semiologija, socialiniuose moksluose:<blockquote>''Tai … galima pastoti mokslo, kuris studijuoja vaidmenį ženklų kaip socialinio gyvenimo dalis. Tai sudarytų dalies socialinės psichologijos, ir vadinasi bendros psichologijos. Mes pavadinsime tai semiologija (nuo graikų semeîon, 'ženklo'). Tai ištirtų gamtą ženklų ir įstatymų, valdančių juos. Kadangi tai dar neegzistuoja, kiekvienas negali pasakyti tikrai, kad tai egzistuos. Bet tai turi teisę egzistuoti, vieta, paruošta tam iš anksto. Kalbotyra yra tiktai viena šio bendro mokslo šaka. Įstatymai, kuriuos semiologija atras bus įstatymai, taikomi kalbotyroje, ir kalbotyra bus tokiu būdu paskirta aiškiai apibrėžtai vietai žmogaus žinių lauke.''</blockquote><blockquote>''–Pacituotas Žvakių pardavėjo „Semiotikoje Naujokams“, Įžanga.''</blockquote>Tuo metu, kai Saussurean semiotikos yra dyadic (ženklas/sintaksė, signalas/semantika), Peircean semiotikos yra triadic (ženklas, objektas, interpretant), būdamas sugalvotas kaip filosofinė logika, studijuota išreiškiant ženklais, kurie yra ne visada kalbiniai ar dirbtiniai. Peircean semiotikos adresai ne tiktai išorinis komunikacijos mechanizmas, pagal Saussure, bet vidaus pavaizdavimo mašina, tirdami ne tik pasirašo procesus, ar būdus išvados, bet visą apklausos procesą apskritai. Peircean semiotika toliau padalija kiekvieną iš trijų triadic elementų į tris subtipus. Pavyzdžiui, ženklai gali būti piktogramomis, indeksais ir simboliais.
Viskas, kas gali nukristi už žmogaus supratimo ribų, būdamas taip pat, pirma, daiktų gamtos, kadangi jie yra savyje savarankiškai, jų ryšiuose, ir jų operacijos būde: ar, antra, tai, ką vyras savarankiškai turi padaryti, kaip racionalus ir savanoriškas atstovas, pasiekimui bet kokio galo, ypač laimė: ar, trečia, keliai ir priemonė, kokiu būdu žinios ir tokio, ir kitų jų yra gautos ir praneštos; aš manau, kad mokslas gali būti padalytas tinkamai į šitas tris rūšis.
 
–Locke, 1823/1963, p. 174
 
Locke tada detaliau išdėsto iš šios trečios kategorijos esmės, vadindamas tai ημειωτική (Semeiotike) ir aiškindamas tai kaip „doktrina ženklų“ kituose terminuose:
 
Nei yra bet koks daiktas, kuriuo pasitikės Physick, <ref>A now-obsolete term for the art or profession of curing disease with (herbal) medicines or (chemical) drugs; especially purgatives or cathartics. Also, it specifically refers to the treatment of humans.</ref>, bet tikslios vaistinės fiziologijos žinios (įsteigtas stebėjime, ne principuose), semiotika, metodas gydymo, ir pabandė (neaepsvarstė, <ref>That is, „thought out“, „contrived“, or „devised“ (''Oxford English Dictionary'').</ref> nekomanduojantis), vaistai.
 
–Locke, 1823/1963, 4.21.4, p. 175
 
Devynioliktą amžių, Charles Sanders Peirce apibrėžė tai, ką jis pavadino „semiotikos“ (kurį jis kartais ištardavo paraidžiui kaip „semeiotic“) kaip „kvazibūtina, ar oficiali ženklų doktrina“, kuris reziumė, „kas turi būti charakteriais visų ženklų, panaudotų… intelekto, gebančio studijavimą prie patirties“, <ref>Peirce, C.S., ''Collected Papers of Charles Sanders Peirce'', vol. 2, paragraph 227.</ref> ir kuris yra filosofinė logika, persekiota išreiškiant ženklais ir ženklo procesais. <ref>Peirce, C.S. (1902), „Logic, Considered as Semeiotic“, Manuscript L75, transcription at''Arisbe: The Peirce Gateway'', and, in particular, its „On the Definition of Logic“ (Memoir 12), transcription at ''Arisbe''.</ref> <ref>Peircean semiotic is triadic (sign, object, interpretant), as opposed to the dyadic Saussurian tradition (signifier, signified), and is conceived of as philosophical logic studied in terms of signs that are not always linguistic or artificial, and sign processes, modes of inference, and the inquiry process in general, with emphases not only on symbols but also on signs that are semblances („icons“) and signs that are signs by being factually connected („indices“) to their objects.</ref> Peirce mokslo žmogus ir redaktorius Max H. Fisch <ref>Max Fisch compiled Peirce-related bibliographical supplements in 1952, 1964, 1966, 1974; was consulting editor on the 1977 microfilm of Peirce’s published works and on the''Comprehensive Bibliography'' associated with it; was among the main editors of the first five volumes (published 1981–1993) ''Writings of Charles S. Peirce''; and wrote a number of published articles on Peirce, many collected in 1986 in ''Peirce, Semeiotic, and Pragmatism'', Ketner and Kloesel, eds., Indiana University Press: catalog page, Bloomington, IN, 480 pages. See Charles Sanders Peirce bibliography.</ref> reikalautas 1978 <ref>Fisch, Max H. (1978), “Peirce’s General Theory of Signs” in ''Sight, Sound, and Sense'', ed. T. A. Sebeok. Bloomington: Indiana University Press, pp. 31–70.</ref>, kad „semeiotic“ buvo Peirce savas privilegijuotas Locke ημιωτική perteikimas.
 
Charles Morris sekė Peirce naudojime trukmės „semiotikos“ ir praplėtime disciplinos už žmogaus komunikacijos į gyvūno studijavimą ir signalų naudojimą. Ferdinand de Saussure, tačiau, įsteigė savo semiotiką, kurią jis kvietė semiologija, socialiniuose moksluose:
 
Tai … galima pastoti mokslo, kuris studijuoja vaidmenį ženklų kaip socialinio gyvenimo dalis. Tai sudarytų dalies socialinės psichologijos, ir vadinasi bendros psichologijos. Mes pavadinsime tai semiologija (nuo graikų semeîon, 'ženklo'). Tai ištirtų gamtą ženklų ir įstatymų, valdančių juos. Kadangi tai dar neegzistuoja, kiekvienas negali pasakyti tikrai, kad tai egzistuos. Bet tai turi teisę egzistuoti, vieta, paruošta tam iš anksto. Kalbotyra yra tiktai viena šio bendro mokslo šaka. Įstatymai, kuriuos semiologija atras bus įstatymai, taikomi kalbotyroje, ir kalbotyra bus tokiu būdu paskirta aiškiai apibrėžtai vietai žmogaus žinių lauke.
 
–Pacituotas Žvakių pardavėjo „Semiotikoje Naujokams“, Įžanga.
 
Tuo metu, kai Saussurean semiotikos yra dyadic (ženklas/sintaksė, signalas/semantika), Peircean semiotikos yra triadic (ženklas, objektas, interpretant), būdamas sugalvotas kaip filosofinė logika, studijuota išreiškiant ženklais, kurie yra ne visada kalbiniai ar dirbtiniai. Peircean semiotikos adresai ne tiktai išorinis komunikacijos mechanizmas, pagal Saussure, bet vidaus pavaizdavimo mašina, tirdami ne tik pasirašo procesus, ar būdus išvados, bet visą apklausos procesą apskritai. Peircean semiotika toliau padalija kiekvieną iš trijų triadic elementų į tris subtipus. Pavyzdžiui, ženklai gali būti piktogramomis, indeksais ir simboliais.
 
Yuri Lotman introduced Eastern Europe to semiotics and adopted Locke’s coinage as the name to subtitle (''Σημειωτική'') his founding at the University of Tartu in Estonia in 1964 of the first semiotics journal, ''Sign Systems Studies.''
 
== Formavimas ==
[[Vaizdas:Kstovo-BusStation-Sinks-1444.JPG|thumb|Ši fotografija semantikoje: „karštas Spalvosspalvos kodavimas ir šalti vandeniniaivandentiekio čiaupai, yra paplitęs daugelyje kultūrų, bet šio pavyzdžio įrenginių, kodavimas gali būti beprasmis dėl konteksto nesupratimo. Du čiaupai buvo turbūt buvo parduoti kaip koduotas komplektas, bet kodas yra netinkamas (ir ignoruotas), kadangi yra vienas vandens tiekimas“.]]
Semiotikai klasifikuoja ženklus ar ženklo sistemas dėl būdo, kuriuo jie yra perduoti (žr. modalumą). Šis procesas nešti reikšmę priklauso nuo naudojimo kodų, kurie gali būti atskirais garsais ar laiškais, kad žmonių naudojimas, kad suformuotų žodžius, kūno judėjimai, kuriuos jie daro, kad parodytų požiūrį ar emociją, ar net kažką taip bendro kaip drabužiai, kuriuos jie dėvi. Kad kaldintų žodį, kad sietųsi su daiktu (žr. leksinius žodžius), bendruomenė turi sutarti dėl paprastos reikšmės (denotative reikšmė) jų kalbos viduje, bet tas žodis gali perduoti tą reikšmę tiktai viduje kalbos gramatinės struktūros ir kodų (žr. sintaksę ir semantiką). Kodai taip pat atstovauja vertėms kultūros, ir sugeba pridėti naujus atspalvius numatomos reikšmės į kiekvieną gyvenimo aspektą.
 
 
== Įžymus semiotikai ==
* '''[[Charles Sanders Peirce|Čarlzas Pirsas]]''' (Charles Sanders/Santiago Peirce, 1839 m. rugsėjo 10 d. – 1914 m. balandžio 19 d.) – amerikiečių logikas, filosofas, mokslininkas ir matematikas. Žinomas logikas, kuris buvo filosofinio pragmatizmo pradininkas, apibrėžė sematiką kaip nesenkantį trilypį procesą kur kažkas – ojekto pavidalu, logiškai nulemia arba daro įtaką ženklams, kad nulemtų ir darytų įtaką kažką kaip interpretaciją arba interpretuoja ženklą sau, to pasekoje lydint kitoms interpretacijoms. <ref>For Peirce’s definitions of signs and semiosis, see under „Sign“ and „Semiosis, semeiosy“ in the ''Commens Dictionary of Peirce’s Terms''; and „76 definitions of sign by C. S. Peirce“ collected by Robert Marty. Peirce’s „What Is a Sign“ (MS 404 of 1894,''Essential Peirce'' v. 2, pp. 4–10) provides intuitive help.</ref>Objektas gali būti kokybė, faktas, taisyklė, ar net pramanytas (Hamletas), taip pat gali būti (1) neatidėliotinas į ženklą, objektas atstovaujantis ženkle, ar (2) dinamiškas, objektas, , kuriame neatidėliotinas objektas yra įsteigtas. Interpretacija gali būti (1) neatidėliotina į ženklą, viskas ką ženklas tiesiogiai reiškia, tokia kaip žodžio paprasta reikšmė; ar (2) dinamiškas, tokie kaip agitacijos valstybė; ar (3) galutinis ar normalus, galutinis išsišakojimas ženklo apie objektą, į kurį apklausa, paimta gana toli, būtų numatyta ir su kuriuo bet koks interpretacija, daugiausia, gali sutapti.<ref>See Peirce, excerpt from a letter to William James, March 14, 1909, ''Collected Papers'' v. 8, paragraph 314. Also see under relevant entries in the ''Commens Dictionary of Peirce’s Terms''. On coincidence of actual opinion with final opinion, see MS 218, transcriptionat ''Arisbe'', and appearing in ''Writings of Charles S. Peirce'' v. 3, p. 79.</ref> Jo semiotika <ref>He spelt it „semiotic“ and „semeiotic“. See under "Semeiotic [etc.] in the ''Commens Dictionary of Peirce’s Terms''.</ref> apima ne tiktai dirbtiniai, kalbiniai, ir simboliniai ženklai, bet taip pat ir panašumai tokie kaip giminingos žymios kokybės, ir indeksai tokie kaip reakcijos. Jis atvyko c. 1903 <ref>Peirce, ''Collected Papers'' v. 2, paragraphs 243–263, written c. 1903.</ref>, kad klasifikuotų bet kokį ženklą prie trijų tarpusavyje susijusių trigonometrijos, susikirsdamas, kad suformuotų dešimt (o ne 27) ženklo klasių. <ref>He worked on but did not perfect a finer-grained system of ten trichotomies, to be combined into 66 (''T<sub>n</sub>''<sub>+1</sub>) classes of sign. That raised for Peirce 59,049 classificatory questions (59,049 = 3<sup>10</sup>, or 3 to the 10th power). See p. 482 in „Excerpts from Letters to Lady Welby“, ''Essential Peirce'' v. 2.</ref> Ženklai taip pat įsitraukia į įvairias reikšmingų kombinacijų rūšis; Peirce apėmė ir semantikos, ir sintaksines svarstomas problemas savo spekuliatyvioje gramatikoje. Jis įvertino oficialią semiotiką kaip logiką ar filosofijos dalį;  taip pat apima argumentų studijavimą (hipotetinis, dedukcinis, ir induktyvus) ir apklausos metodai, apimdama pragmatizmą; ir kaip jungtas į, bet skirtingas nuo logikos grynos matematikos. Be to, į pragmatizmą, Peirce aprūpino apibrėžimą trukmės „ženklas“ kaip: "ženklas, ar representamen, yra kažkas, kas stovi prie kažko kažkam tam tikroje pagarboje ar gebėjime. Tai atkreipia dėmesį į kažką, kuris yra, kuria to asmens prote ekvivalentišką ženklą. Tas ženklas, kurį tai kuria aš kviečiu pirmo ženklo interpretant. Ženklas reiškia kažką, jo objektas ne visais atžvilgiais, bet užuominoje apie tokią mintį. " Peirce pavadino ženklą representamen, kad išleistų faktą, kad ženklas yra kažkas, kas „atstovauja“ kažkam kita, kad siūlytų tai (kuris yra, „atstovauti“ tam), kai kuriuo atžvilgiu.<ref>Ryan, Michael (2011). > ''The Encyclopedia of Literary and Cultural Theory''. Hoboken, NJ, USA: Wiley-Blackwell. ISBN 978-1-4051-8312-3.</ref> Reziumė Peirce įnašas į semiotiką, žr. Liszka (1996) ar Atkin (2006).
 
* '''Ferdinandas[[Ferdinand de SaussureasSaussure]]''' (1857–1913), šiuolaikinės kalbotyros „tėvas“, kuris pasiūlė dualistinį ženklų supratimą, siedamas ženklus kaip žodžio formą ar ištartos frazės, tai reiškią svarbią sąvoka. Svarbu žinoti, kad, pagal Saussuresa, ženklas yra visiškai sutartinis – t. y., nėra jokio būtino ryšio tarp ženklo ir jo reikšmės. Tai nustatė jis, išskyrus ankstesnius filosofus, tokius kaip Platosa ar Scholasta, kurie manė, kad turi būti kažkoks ryšys tarp ženklų ir objekto, kurie tai ir reiškia. Jo dėstamame kurse bendroje kalbotyroje, Saussuresas pasitiki Amerikos kalbininku Williamu Dwightu Whitney (1827–1894) su sutartinias ženklo gamtos reikalavimais. Saussureso primygtinumas dėl ženklo taip pat darė įtaką vėlesniems filosofams ir teoretikams tokiems kaip Jacquesas Derridas, Rolandas Barthesas, ir Jeanas Baudrillardas. Ferdinandas de Saussuresas sudarė samatikossamantikos trukmę, mokydamas jos orientyrą „Kursas apie Bendrą Kalbotyrą“ Ženevos universitete nuo 1906 iki 1911 m. Saussuresas nenustatė jokio žodžio, nes tai yra iš prigimties reikšminga. Greičiau žodis yra tiktai „ženklas“, t. y., pavaizdavimas kažko, ir tai turi būti užfiksuota galvoje kaip „ženklu“, kad daiktas savarankiškas ir suformuotų reikšmės pripildytą „ženklą“. Saussuresas tikėjo, kad atskiri ženklai buvo tikras mokslas, todėl mes galime prieiti prie empirinio supratimo to, kad žmonės sintetina fizinius stimulus į žodžius ir kitas abstrakčias sąvokas.
 
* '''JakobasJakob von UexküllasUexküll''' (1864–1944) studijavo gyvūnų ženklo procesus. Jis panaudojo vokiečių žodį „aplinka“. Aplinka, apibūdiną asmens subjektyvų pasaulį, jis išrado sąvoką funkcinio rato (Funktionskreis) kaip bendro ženklo procesų modelį. Pagal jo Reikšmės Teoriją (Bedeutungslehre, 1940), jis apibūdino semiotikos biologijos metodą, tokiu būdu nustatydamas lauką, kurį dabar pavadino biosemiotikai.
 
* '''ValentinasValentin VoloshinovasVoloshinov''' (1895–1936) buvo Rusų sovietų kalbininkas, kurio darbas buvo įtakingas literatūrinės ir Marksistinės ideologijos teorijose. Parašytas 1920-ųjų pabaigoje SSRS, Voloshinovas Marksizme ir Kalbos Filosofijoje (tr.: Marksizm aš Filosofiya Yazyka), kovojo su Saussureano kalbotyrą, kuri išdėstė kalbos naudojimą socialiniame procese, o ne visišką Saussureano kalbos iškraipymą.
 
* '''Louisas Hjelmslevas''' (1899–1965) išvystė Saussureso struktūralistinį formalisto teorinį metodą. Jo žinomiausias darbas yra Prolegomenas į Teorijos kalbą, kuris buvo išplėstas Résumé Teorijos kalboje. Oficialaus išsivystymo glosematikaglosemantika yra jo mokslinės kalbos skaičiavimas.
 
* '''Charlesas W. Morrisas''' (1901–1979). 1938 jo Teorijos ženklų fonduose, apibrėžė semiotiką kaip grupuotę triados sintaksės, semantikos, ir pragmatikos. Sintaksė studijuoja tarpusavio ryšį ženklų, be didelio dėmesio į reikšmę. Semantika studijuoja ryšį tarp ženklų ir objektų, kuriuose jie prisitaiko. Pragmatika studijuoja ryšį tarp ženklo sistemos ir jos žmogaus (ar gyvūnas) vartojimo. Skirtingai nuo jo mentoriaus Georgeso Herberto Meadaso, Morrisas buvo bihevioristikas ir simpatetikas Vienos Rato pozityvizmą jo kolegos, Rudolfo Carnapo. Morrisas buvo apkaltintas Johno Deweyso dėl Peirceso minčių nukopijavimo. <ref>Dewey, John, (1946, February 14), “Peirce’s Theory of Linguistic Signs, Thought, and Meaning”. ''The Journal of Philosophy'', v. 43, n. 4, pp. 85–95.</ref>
* '''Thuresas von Uexküllas''' (1908–2004), šiuolaikinės psichosomatinės medicinos „tėvas“, išvystė diagnostinį metodą, pagrįstą semiotikos ir biosemiotikos analizės.
 
* '''Rolandas[[Roland BarthesasGérard Barthes|Roland Gerard Barthes]]''' (1915–1980) buvo Prancūzijos literatūros teoretikas ir semiotikas. Jis dažnai recenzijavo kultūrinės medžiagos dalis, kaip buržuazinė visuomenė panaudojo juos, kad paskirtų jos vertę kitiems., Pavyzdžiui, vyno atvaizdavimas, geriančio Prancūzijos visuomenėje, kaip tvirtas ir sveikas įprotis, būtų buržuazinis idealus suvokimas, kuriam prieštarauja tam tikra realybė (t. y. tas vynas gali būti nesveikas ir nuo jo galima apsvaigti). Jis surado semiotiką, naudingą šitų recenzijų praleidime. Barthesas paaiškino, kad šitie buržuaziniai – kultūriniai mitai buvo antro užsakymo ženklai, ar numatomos reikšmės. Pilno, tamsaus butelio paveikslas yra ženklas, siejantis reikšmę: fermentuotas, alkoholinis gėriamasis vynas. Tačiau, buržua, turėjo reikšmės ir taikyti jų savą pabrėžimą tam darant „vyną“ naujas ženklas, šį kartą siejantis naują reikšmę: mintis apie sveiką, tvirtą, atpalaiduojantį vyną. Motyvacija tokiam manipuliavimui keičiasi nuo noro parduoti produktus, kad palaikytu status kvo. Šitas įžvalgumas Barthesui labai panašus į Marksistinę teoriją.
 
* '''[[Algirdas JulienJulius Greimas]]''' (1917–1992) lietuvių kilmės prancūzų semiotikas, kalbininkas, mitologas, eseistas. Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas, išvystė struktūrinętaip pavadintosvadinamos struktūrinės semiotikos versiją, - „sukelianti semiotika“, - bandydamas pakeisti centrą disciplinos centrą nuo ženklų į reikšmės sistemas. Jo teorijos vysto mintis apie SaussuresąSaussureso, HjelmslevąHjelmslevo, ClaudesaClaudeso Lévi-Straussą,Strausso ir Mauricej Merleau-PontyjųPontyjo darbus.
 
* '''Thomas A. Sebeokas''' (1920–2001), Charles W. Morriso studentas, buvo plačių pažiūrų masto amerikiečių semiotikas. Nors jis primygtinai reikalavo, kad gyvūnai nėra gebantys kalbos, jis išplėtė semiotikos sritį, kad apimtų nežmogaus signalizavimo ir komunikacijos sistemas, tokiu būdu pakėlimas kai kurių iš svarstomų problemų, į kurias atkreipia dėmesį filosofija proto ir kalimo trukmės zoosemiotics. Sebeok primygtinai reikalavo, kad visą komunikaciją padarė galimą santykis tarp organizmo ir aplinkos, kurioje tai gyvena. Jis taip pat iškėlė išlyginimą tarp semiosis (veikla interpretuoti ženklus) ir gyvenimo-a vaizdas, kad Kopenhaga-Tartu biosemiotic mokykla toliau vystėsi.
* '''Jurijus Lotmano''' (1922–1993) buvo iš įkūrėjų Tartu (arba Tartu-Maskva) semiotinės mokyklos. Jis sukūrė semiotinis požiūris į kultūros-semiotikos studijų kultūros ir nustatė bendravimo modelį teksto semiotikos studijų. Jis taip pat pristatė semiosphere koncepciją. Tarp jo Maskvos kolegoms buvo Vladimiras Toporovas, Viačeslavas Ivanovas Vsevolodovičiaus ir Borisas Uspensky.
 
* '''[[Umberto Eco]]''' (1932-dabar) padarė platesnė auditorija žino semiotikos įvairių leidinių, ypač A semiotikos teorija ir savo romaną, iš Rose, kuris apima taikomųjų semiotinius operacijas vardą. Jo svarbiausi įmokos į lauko lokys dėl išaiškinimo, enciklopedijos ir modelio Reader. Jis taip pat kritikavo keletą darbų (semiotikos teorijos La struttura assente Le Zodiako La gamyba de Signes) „iconism“ arba „Portretų ženklai“ (paimta iš PEIRCE garsiausių triadiniu atžvilgiu, remiantis rodikliais, piktogramos, ir simbolių), į kurią jis tikslais keturių režimų gestų gamybos Pripažinimas, ostension, reprodukciją ir išradimą.
 
* '''Eliseo Verón''' (1935–2014) sukūrė savo „socialinio diskurso teorija“ įkvėpė į Peircian samprata „semiosis“.
Anoniminis naudotojas