|
:: ''Apie kaimą Ašmenos rajone žr. [[Baltupiai (Baltarusija)]]''.
{{Ltgyv
|pavad = Baltupiai
== Istorija ==
Baltupių mikrorajono vietoje nuo [[XIV amžius|XIV]] amžiaus žinoma stovėjus dvarui.
Baltupių rajono istorijos pradžia siejama su sunkia padėtimi visoje Lietuvoje ir Vilniuje. Dėl pasibaigusio karo su Rusija[[:Vaizdas:///C:/Users/Biblioteka/Desktop/WIKI proj/Baltupiai.docx# ftn1|[1]]], nuspręsta įsteigti Kalvarijas kaip padėką Dievui už pergalę prieš rusų kariuomenę. Tuometinis Vilniaus vyskupas Jurgis Bialozoras[[:Vaizdas:///C:/Users/Biblioteka/Desktop/WIKI proj/Baltupiai.docx# ftn2|[2]]] įgyvendino savo pirmtako Jurgio Tiškevičiaus planus įrengti Jėzaus Kristaus kančių kelius[[:Vaizdas:///C:/Users/Biblioteka/Desktop/WIKI proj/Baltupiai.docx# ftn3|[3]]]. Iš jam priklaususio Verkių dvaro, jis išskyrė 7 valakus[[:Vaizdas:///C:/Users/Biblioteka/Desktop/WIKI proj/Baltupiai.docx# ftn4|[4]]] žemės ir pavedė vienuoliams dominykonams įsteigti Kalvarijas. Tuo tarpu netoli Verkių dvaro, ant Verksmų kalno pradėta statyti medinė bažnyčia, tačiau J. Bialozoras mirė jos nesulaukęs. Vyskupu tapo Aleksandras Sapiega, kuris 1662 – 1669 m. rūpinosi šv. Kryžiaus Atradimo medinės bažnyčios statyba. Bažnyčia buvo pašventinta 1669 m. birželio 9 d. per Sekmines[[:Vaizdas:///C:/Users/Biblioteka/Desktop/WIKI proj/Baltupiai.docx# ftn5|[5]]]. Jos apylinkėse atsiradusi gyvenvietė buvo pavadinta Jeruzale.
[[1978]] m. Baltupių kaimo vietoje plečiantis Vilniui pradėtas statyti gyvenamasis mikrorajonas. Dalis kaimui priklausiusių namų išlikę iki šiol, tačiau sparčiai nyksta.
1675 m. naujasis Vilniaus vyskupas Mikalojus Pacas Kalvarijas patikėjo iš Varšuvos atvykusiems dominikonams. Minėtais metais kilo gaisras sunaikinęs bažnyčią, tačiau 1700 m. vienuoliai ją atstatė (murinę). Po dviejų metų, per Sekmines ji buvo pašventinta vyskupo Tomo Zenkevičiaus.
Pagrindinė Baltupių rajono gatvė – Didlaukio – pavadinta pagal lenkišką vietovardį, reiškiantį „didelis laukas“ ({{pl|Wielkopole}}).
Napoleono karų laikotarpiu – 1812 m. – bažnyčią užėmė prancūzų armija, vėl kilo gaisras, kurio metu apgadintas pastatas ir sunaikinti jame buvę dokumentai, liudijantys šios vietos istoriją.
Pasibaigus karams bažnyčia buvo restauruota, o 1838 m. išleistas ''Vadovas po Vilniaus Kalvarijas[[:Vaizdas:///C:/Users/Biblioteka/Desktop/WIKI proj/Baltupiai.docx# ftn6|'''[6]''']].''
1850 m. bažnyčia atiteko dvasininkams, vienuolynas uždarytas, tačiau ansamblis vis tiek traukė turistų ir maldininkų dėmesį. 1962 m. sovietų valdžia nurodė išsprogdinti koplyčias, liko tik keturios, o 1963 m. nugriautos ir šios. Atgavus nepriklausomybę, koplyčios pradėtos atstatinėti, Vilniaus Kalvarijos atkurtos ir 2002 m. per Sekminių apeigas iškilmingai pašventintos.
Baltupių vardas pirmą kartą minimas XIV amžiuje. Žodžio reikšmė kildinama iš Baltupio upelio. Iš upės pavadinimo atsirado ir Baltupių rajono pavadinimas. Iš pradžių tai buvo tik dvaro pavadinimas (XIV a.), vėliau lenkiškai kalbantys žmonės dvarą pavadino ne ''Baltupis,'' o ''Baltupiai.'' Pagrindinė Baltupių gatvė ''Didlaukis'' taip pat atsirado nuo lenkiško pavadinimo ''Wielkopole'' (didelis laukas).
'''Verkių regioninis parkas'''
Vilniaus miesto šiaurės rytuose driekiasi Verkių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nutarimu 1992 m.[[:Vaizdas:///C:/Users/Biblioteka/Desktop/WIKI proj/Baltupiai.docx# ftn1|[1]]]<nowiki/>parko tikslas – išsaugoti Žaliųjų ežerų kraštovaizdį ir vertingus Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius – istorinius kompleksus. Parko plotas – 2700 ha. Jis susideda iš pietinės ir šiaurinės dalių. Pietinė dalis pasižymi kultūrinėmis vertybėmis, šiaurinėje dominuoja gamtinio kraštovaizdžio vertybės. Pastarosioms galima priskirti Žaliųjų ežerų lygiagrečių, siaurų, gilių dubaklonių sistemą, kloniu tekančio Riešės – Turniškės upelį ir jo slėnį, unikalų gilų, dvišakį Turniškės upelį, Neries intakų: Verkės ir Baltupio slėnį. Didelio dėmesio sulaukio Žalieji ežerai, telkšantys giliuose ilguose stačiašlaičiuose duburiuose. Jais domėjusius mokslininkus labiausiai domino ir iki šiol domina žalia ežero spalva. Tai ne šiaip sau žalias atspindys, jų vanduo iš tiesų ryškiai žalias. Taip yra dėl didelio ištirpusių karbonatų kiekio požeminiame vandenyje, kuriuo ir maitinami Žalieji ežerai
----
== Nuorodos ==
| 