Alimchanas, Narbuta-bijaus sūnus, pasinaudodamas kalniečiais tadžikais, galutinai įsitvirtino vakarinėje Ferganos slėnio dalyje, o taip pat ir Chodžentą bei ([[Тaškentas|Šašą (Taškentą)]]). Kad įtvirtintų savo valdžią jis be gailesčio šalino priešininkus. Visomis priemonėmis siekė išplėsti savo įtakas ir valdžią. Viso valdymo metu jis kariavo su svarbiausiųjų miestų bekais, puolė ir užkariavo Šimkentą, Sairamą, Karabulaką. <ref>[http://qulnoma.wordpress.com/2010/07/23/turkistonning-uch-xonlikka-bo%E2%80%98linishi-e-tarix-uz/ Turkistonning uch xonlikka bo‘linishi]</ref> puolėUžpuolė ir išlaikė savo valdžioje Kuramą, o į Urą_Tiubę surengė net 15 žygių. Būten dėl Ura-Tiubės kildavo eilė ginčų su buchariečiais, o tai virsdavo kruvinais susirėmimais. Būtent karo troškimas ir pražudė Alimą. Liaudis nebegalėjo apsikęsti kariauti linkusio chano, o [[1809]] metais Alimą nužudė jo brolio Umar-chano pasekėjai. Uramas buvo ne karys, o poetas ir poetų bei mokslo globėjas, nenorėjo veltis į konfliktus su Bucharos emyru, labiau rūpinosi savo tauta, liovėsi nuolatiniai karai su kaimynais. Gyvendami taikoje kokakdiečiai ir toliau sėkmingai plėtė savo chanato teritorijas.
[[1821]] m. Umar-chanas mirė, o sostas atiteko jo 12-amečiui sūnui Muchamad Alichanui (Madali chanui). Būtent jo valdymo metais chanato teritorija labiausiai išsiplėtė. Madali valdžią pripažino ir gentys gyvenusios dabartinėje Šiaurės Kirgizijoje ir Pietų Kazachstane. Kad išlaikytų šias žemes savo kontrolėje jis statė tvirtoves, tokiu būdu [[1825]] metais atsirado tvirtovės Pišpeke ir Tokmake. Sėkmingai savo įtakas plėtė Pamyro kalnų regione: Kuliabe, Karategine, Darvaze, Rošane, Šugnane, ir net Kašgare jis palaikė chodžas, kurie priešinosi kiniečių invazijai.
