Napoleonas Bonapartas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Napoleonas taip pat garsėjo kaip puikus [[šachmatai|šachmatininkas]],<ref>{{Cite web | title = Napoleon Bonaparte and Chess by Edward Winter | work = chesshistory.com | date = 2016-02-28 | accessdate = 2016-08-29 | url = http://www.chesshistory.com/winter/extra/napoleon.html | archiveurl = http://web.archive.org/web/20160303183553/http://www.chesshistory.com/winter/extra/napoleon.html | archivedate = 2016-03-03 | language = en }}</ref> jo vardu pavadintas [[Napoleono debiutas]].

 

 

[[1793]] m. Napoleono šeima persikėlė gyventi į [[Tulonas|Tuloną]]. Jau tuo metu Tulonas buvo svarbiausia Prancūzijos karine jūrų baze. 1793 m. gegužę Tulone sukilo rojalistai, prieš kuriuos respublikonai metė generolo J. F. Carteaux vadovaujamą kariuomenę. Rojalistai, matydami, jog neatsilaikys, į pagalbą pasikvietė D. Britanijos, [[Ispanija|Ispanijos]] ir kitų šalių kariuomenes, vadovaujamas britų admirolo S. Hood. Britai užėmė visus Tulono fortus ir uosto reide stovėjusius laivus. Pirmajame respublikonų ir Tuloną užėmusių jungtinių pajėgų mūšyje, žuvo respublikonų artilerijos vadas, kurį šiose pareigose pakeitė kapitonas Napoleonas Bonapartas. Jis parengė planą užimti Tulono Balaguier ir l’Eguillette fortus, kuriuos kontroliuodamos, respublikonų pajėgos, būtų galėjusios neleisti rojalistams papildyti Tulono atsargomis iš jūros. 1793 m. [[gruodžio 17]] d. naktį respublikonai šturmu užėmė Malbousquet, o, netrukus, ir l’Eguillette fortą. Britai nedelsdami išvedė savuosius karo laivus iš Tulono reido. Tuo pat metu, jie sudegino 9 Prancūzijos karo laivus, o dar 12 prancūzų laivų išplaukė iš uosto kartu su britų laivynu. Respublikonai spėjo išgelbėti tik 25 laivus, tačiau gruodžio 19 d. užėmė visą Tuloną. Už miesto paėmimą Napoleonas Bonapartas [[1794]] m. sausį buvo pakeltas į brigados generolus.

 

Po Tulono paėmimo, Napoleonas buvo paskirtas Prancūzijos [[Viduržemio jūra|Viduržemio jūros]] pakrantės prie [[Marselis|Marselio]] fortifikacijos inspektoriumi. Jis pasiūlė karo planą prieš [[Sardinijos karalystė|Sardinijos karalystę]]. Tai buvo Prancūzijos kampanijos su [[Pirmoji antiprancūziškoji koalicija|Pirmąja antiprancūziškoji koalicija]] dalis. Jos metu, Prancūzijos kariuomenė 1794 m. balandžio 24-28 d. laimėjo Saorgio mūšį prieš jungtines Sardinijos karalystės ir Habsburgų pajėgas. Po 1794 m. liepos 27 d. įvykusio Termidoro perversmo, Napoleonas buvo trumpam suimtas, ir išėjo į atsargą. 1795 m. rugpjūtį, Visuomenės gelbėjimo komiteto sprendimu, Napoleonas buvo paskirtas [[Direktorija|Direktorijos]] vadovo P. F. N. Nicolas padėjėju. 1795 m. spalio 3-5 d. Napoleonas pasižymėjo, numalšindamas Paryžiuje kilusį rojalistų maištą. Napoleonas buvo pakeltas į divizijos generolus ir [[1796]] m. [[vasario 23]] d. pavesta vadovauti Prancūzijos armijai Italijoje. Nuo 1796 m. balandžio iki 1797 m. balandžio vykusios kampanijos Italijoje metu, sutriuškino Austrijos kariuomenę, pademonstravo nepaprastus karvedžio gebėjimus ir tapo populiarus Prancūzijos visuomenėje.

 

[[Napoleono karai|Prancūzijos ir antiprancūziškos koalicijos karai]] ilgainiui keitė savo pobūdį. Prancūzija iš besiginančios šalies virto galingiausia Europos žemyno valstybe. Tačiau svarbiausia Prancūzijos priešininkė – [[JK|Didžioji Britanija]], turėdama stipriausią [[karinis laivynas|laivyną]], tęsė karą.

 

[[Vaizdas:Ingres, Napoleon on his Imperial throne.jpg|thumb|left|150px|„Napoleonas imperatoriaus soste“, [[Engras|Ž. O. D. Engro]] paveikslas, 1806 m.]]

 

{{Plačiau|Konsulatas (Prancūzija)}}

Napoleonas siekė pertvarkyti [[Prancūzija|Prancūziją]]. Jis pakeitė mokesčių sistemą, įvedė aukštesnįjį mokslą, centrinį banką [[1801]] m. Napoleonas taip pat susidorojo su Direktorijos metais paplitusiu plėšikavimu keliuose. Buvo pertvarkyta teismų sistema. Taip pat Bonapartas nutraukė sukilimą Vandėjoje. [[1801]] m. Napoleonas sudarė konkordatą su [[popiežius|popiežiumi]] [[Pijus VII|Pijumi VII]]. Buvo panaikintas [[bažnyčia|bažnyčios]] atskyrimas, o katalikybė paskelbta prancūzų daugumos [[religija]]. Taip pat buvo sureguliuoti naujos Prancūzijos valdžios ir [[Romos Katalikų Bažnyčia|Katalikų bažnyčios]] santykiai. Vėliau net buvo susitarta dėl to, kad Napoleonui būtų leista tapti imperatoriumi, nors ir pats popiežius to ir nenorėjo, tačiau vėliau sutiko ir [[1804]] m. [[gruodžio 2]] d. Napoleonas kartu su sutuoktine Žozefina gavo imperatoriaus titulą. Sakoma, kad Liudvikas van Bethovenas sužinojęs, kad Napoleonas priėmė imperatoriaus karūną, iš nusivylimo išbraukė Napoleono vardą iš 3-osios [[simfonija|simfonijos]], kuri buvo būtent jam skirta. Tiek [[Paryžius|Paryžiuje]], tiek visoje [[Prancūzija|Prancūzijoje]] buvo švenčiama net kelias dienas, nebuvo skaičiuojamos jokios išlaidos.

 

Napoleonas pirmuoju konsulu ir Prancūzijos imperatoriumi paskelbtas gavus absoliučią daugumą balsų referendumuose. Nors Napoleonas sutelkė visą valdžią, tačiau siekė derinti įvairių visuomenės sluoksnių interesus, daug dėmesio skyrė naujoms porevoliucinėms teisės normoms įtvirtinti Prancūzijoje. Dar 1804 m. buvo priimtas Civilinis, o kiek vėliau – ir Baudžiamasis bei Komercinis kodeksai. Šie kodeksai tapo pavyzdžiu kitoms Europos valstybėms. Užsienio politikoje Napoleonas siekė įtvirtinti Prancūzijos vyravimą Europoje ir susidūrė su kitų didžiųjų valstybių, pirmiausia Jungtinės Karalystės, pasipriešinimu. Iki 1812 m. Prancūzijos kariuomenė laimėjo daugelį mūšių, kurių išdavoje prie Prancūzijos imperijos buvo prijungiamos naujos teritorijos arba kuriami priklausomi nuo Prancūzijos valstybiniai dariniai. Daugelyje Prancūzijos armijos užimtų teritorijų kilo pasipriešinimas, vienas stipriausių – partizaninis karas [[Ispanija|Ispanijoje]], o 1812 m. žygis į Rusiją baigėsi visiška nesėkme. 1813 m. Prancūzijos kariuomenė pasitraukė iš Vokietijos ir Ispanijos, traukėsi iš Italijos. 1814 m. [[kovo 30]] d. Šeštosios antiprancūziškos koalicijos pajėgos užėmė Paryžių. Tų pat metų [[balandžio 11]] d. Napoleonas besąlygiškai atsisakė sosto. Pagal tą dieną pasirašytą [[Fontenblo]] sutartį, Napoleonui buvo iki gyvos galvos paliktas imperatoriaus titulas, o jis pats ištremtas į Italijos [[Elba|Elbos]] salą. Remiantis Fontenblo sutartimi, Napoleonui leista valdyti Elbą bei turėti 400 vyrų asmeninę apsaugą, tačiau jo palikuonims uždrausta pretenduoti į Prancūzijos sostą. Napoleonas taip pat turėjo atsisakyti visų valdų Prancūzijoje. 1815 m. kovą, padedamas sąjungininkų, Napoleonas susigrąžino valdžią Prancūzijoje, tačiau Jungtinė Karalystė, Rusija, Prūsija ir Austrija jį paskelbė už įstatymo ribų bei pradėjo karo veiksmus. Tų pat metų [[birželio 18]] d. pralaimėjęs [[Vaterlo mūšis|Vaterlo mūšį]], Napoleonas antrą kartą buvo priverstas atsisakyti sosto ir pasidavė Jungtinei Karalystei. Britai ištrėmė jį į į [[Šv. Elenos sala|Šv. Elenos salą]] [[Atlanto vandenynas|Atlanto vandenyne]]. Napoleonas mirė tremtyje 1821 m. gegužės 5 d. [[1840]] m. jo palaikai buvo perkelti į Invalidų katedrą Paryžiuje.

 

Napoleonui atėjus į valdžią valstybė buvo nualinta, ūkis nusmukęs, pinigai nuvertėję, visuomenė supriešinta, klestėjo kyšininkavimas bei valdininkų savivalė. Savo politika jis siekė įvesti tvarką Prancūzijoje ir užtikrinti gyventojų saugumą, centralizuoti valstybės valdymą.