Napoleonas Bonapartas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Napoleonas pirmuoju konsulu ir Prancūzijos imperatoriumi paskelbtas gavus absoliučią daugumą balsų referendumuose. Nors Napoleonas sutelkė visą valdžią, tačiau siekė derinti įvairių visuomenės sluoksnių interesus, daug dėmesio skyrė naujoms porevoliucinėms teisės normoms įtvirtinti Prancūzijoje. Dar 1804 m. buvo priimtas Civilinis, o kiek vėliau – ir Baudžiamasis bei Komercinis kodeksai. Šie kodeksai tapo pavyzdžiu kitoms Europos valstybėms. Užsienio politikoje Napoleonas siekė įtvirtinti Prancūzijos vyravimą Europoje ir susidūrė su kitų didžiųjų valstybių, pirmiausia Jungtinės Karalystės, pasipriešinimu. Iki 1812 m. Prancūzijos kariuomenė laimėjo daugelį mūšių, kurių išdavoje prie Prancūzijos imperijos buvo prijungiamos naujos teritorijos arba kuriami priklausomi nuo Prancūzijos valstybiniai dariniai. Daugelyje Prancūzijos armijos užimtų teritorijų kilo pasipriešinimas, vienas stipriausių – partizaninis karas [[Ispanija|Ispanijoje]], o 1812 m. žygis į Rusiją baigėsi visiška nesėkme. 1813 m. Prancūzijos kariuomenė pasitraukė iš Vokietijos ir Ispanijos, traukėsi iš Italijos. 1814 m. [[kovo 30]] d. Šeštosios antiprancūziškos koalicijos pajėgos užėmė Paryžių. Tų pat metų [[balandžio 11]] d. Napoleonas besąlygiškai atsisakė sosto. Pagal tą dieną pasirašytą [[Fontenblo]] sutartį, Napoleonui buvo iki gyvos galvos paliktas imperatoriaus titulas, o jis pats ištremtas į Italijos [[Elba|Elbos]] salą. Remiantis Fontenblo sutartimi, Napoleonui leista valdyti Elbą bei turėti 400 vyrų asmeninę apsaugą, tačiau jo palikuonims uždrausta pretenduoti į Prancūzijos sostą. Napoleonas taip pat turėjo atsisakyti visų valdų Prancūzijoje. 1815 m. kovą, padedamas sąjungininkų, Napoleonas susigrąžino valdžią Prancūzijoje, tačiau Jungtinė Karalystė, Rusija, Prūsija ir Austrija jį paskelbė už įstatymo ribų bei pradėjo karo veiksmus. Tų pat metų [[birželio 18]] d. pralaimėjęs [[Vaterlo mūšis|Vaterlo mūšį]], Napoleonas antrą kartą buvo priverstas atsisakyti sosto ir pasidavė Jungtinei Karalystei. Britai ištrėmė jį į į [[Šv. Elenos sala|Šv. Elenos salą]] [[Atlanto vandenynas|Atlanto vandenyne]]. Napoleonas mirė tremtyje 1821 m. gegužės 5 d. [[1840]] m. jo palaikai buvo perkelti į Invalidų katedrą Paryžiuje.

 

 

[[Vaizdas:Crossing the Neman in Russia 1812 by Clark.jpg|thumb|250px|Napoleono kariuomenė keliasi per Nemuną]]

Napoleono žygis į Rusiją paliko daug materialių pėdsakų Lietuvos teritorijoje ir jos tuometinių gyventojų sąmonėje. Iki šiol išlikę gamtos ir kultūros objektų, vadinamų Napoleono vardu. Kai kurie jų iš tikrųjų turėję sąsajų su pačiu Napoleonu, kitų legendų istorinis pagrįstumas nėra įrodytas arba jos yra akivaizdžiai pramanytos. [[Jiesios piliakalnis]], nuo kurio Napoleonas [[1812]] m. [[birželio 24]] d. stebėjo savo kariuomenės persikėlimą per [[Nemunas|Nemuną]] ties [[Kaunas|Kaunu]], yra vadinamas Napoleono kalnu. [[Kudirkos Naumiesčio piliakalnis]], [[Lašinių piliakalnis (Kaišiadorys)|Lašinių piliakalnis]] [[Kaišiadorių rajonas|Kaišiadorių rajone]] taip pat turi Napoleono kalno pavadinimą. [[Lepelionių piliakalnis]] dėl savo formos pramintas „Napoleono kepure“. Napoleono ąžuolas tebežaliuoja automagistralėje [[A1 (Lietuva)|Vilnius-Kaunas]], o kitas [[Napoleono ąžuolas]] auga [[Upninkų seniūnija|Upninkų seniūnijoje]]. [[Gailiškė (Kelmė)|Gailiškėje]] auga Napoleono pušis, po kuria jis neva užkasęs lobį. Kelias Lietuvos teritorijoje, kuriuo link Maskvos žygiavo Prancūzijos Didžioji armija, tebėra vadinamas Napoleono traktu. [[Kauno senamiestis|Kauno senamiestyje]] yra pastatas vadinamas Napoleono namu. [[1808]]–[[1840]] m. [[Užnemunė]]je galiojo [[Napoleono kodeksas]].