Napoleonas Bonapartas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1798]] m. liepos mėn. Prancūzijos kariuomenė, vadovaujama Bonaparto, išsilaipino [[Aleksandrija|Aleksandrijoje]]. Sutriuškinę vietinius [[mameliukai|mameliukų]] dalinius, prancūzai įžengė į [[Kairas|Kairą]]. Tačiau [[admirolas|admirolo]] [[Horatio Nelson|H. Nelsono]] vadovaujamas anglų laivynas prie Abukyro sumušė prancūzų laivus ir atkirto Egipte Bonaparto kariuomenę. Pačiame Egipte prasidėjo [[Partizaninis karas|partizanų karas]], Prancūzijai karą paskelbė [[Turkija]].

 

[[Vaizdas:Ingres, Napoleon on his Imperial throne.jpg|thumb|left|150px|„Napoleonas imperatoriaus soste“, [[Engras|Ž. O. D. Engro]] paveikslas, 1806 m.]]

 

Napoleonas siekė pertvarkyti [[Prancūzija|Prancūziją]]. Jis pakeitė mokesčių sistemą, įvedė aukštesnįjį mokslą, centrinį banką [[1801]] m. Napoleonas taip pat susidorojo su Direktorijos metais paplitusiu plėšikavimu keliuose. Buvo pertvarkyta teismų sistema. Taip pat Bonapartas nutraukė sukilimą Vandėjoje. [[1801]] m. Napoleonas sudarė konkordatą su [[popiežius|popiežiumi]] [[Pijus VII|Pijumi VII]]. Buvo panaikintas [[bažnyčia|bažnyčios]] atskyrimas, o katalikybė paskelbta prancūzų daugumos [[religija]]. Taip pat buvo sureguliuoti naujos Prancūzijos valdžios ir [[Romos Katalikų Bažnyčia|Katalikų bažnyčios]] santykiai. Vėliau net buvo susitarta dėl to, kad Napoleonui būtų leista tapti imperatoriumi, nors ir pats popiežius to ir nenorėjo, tačiau vėliau sutiko ir [[1804]] m. [[gruodžio 2]] d. Napoleonas kartu su sutuoktine Žozefina gavo imperatoriaus titulą. Sakoma, kad Liudvikas van Bethovenas sužinojęs, kad Napoleonas priėmė imperatoriaus karūną, iš nusivylimo išbraukė Napoleono vardą iš 3-osios [[simfonija|simfonijos]], kuri buvo būtent jam skirta. Tiek [[Paryžius|Paryžiuje]], tiek visoje [[Prancūzija|Prancūzijoje]] buvo švenčiama net kelias dienas, nebuvo skaičiuojamos jokios išlaidos.

 

Napoleonas pirmuoju konsulu ir Prancūzijos imperatoriumi paskelbtas gavus absoliučią daugumą balsų referendumuose. Nors Napoleonas sutelkė visą valdžią, tačiau siekė derinti įvairių visuomenės sluoksnių interesus, daug dėmesio skyrė naujoms porevoliucinėms teisės normoms įtvirtinti Prancūzijoje. Dar 1804 m. buvo priimtas Civilinis, o kiek vėliau – ir Baudžiamasis bei Komercinis kodeksai. Šie kodeksai tapo pavyzdžiu kitoms Europos valstybėms. Užsienio politikoje Napoleonas siekė įtvirtinti Prancūzijos vyravimą Europoje ir susidūrė su kitų didžiųjų valstybių, pirmiausia Jungtinės Karalystės, pasipriešinimu. Iki 1812 m. Prancūzijos kariuomenė laimėjo daugelį mūšių, kurių išdavoje prie Prancūzijos imperijos buvo prijungiamos naujos teritorijos arba kuriami priklausomi nuo Prancūzijos valstybiniai dariniai. Daugelyje Prancūzijos armijos užimtų teritorijų kilo pasipriešinimas, vienas stipriausių – partizaninis karas [[Ispanija|Ispanijoje]], o 1812 m. žygis į Rusiją baigėsi visiška nesėkme. 1813 m. Prancūzijos kariuomenė pasitraukė iš Vokietijos ir Ispanijos, traukėsi iš Italijos. 1814 m. [[kovo 30]] d. Šeštosios antiprancūziškos koalicijos pajėgos užėmė Paryžių. Tų pat metų [[balandžio 11]] d. Napoleonas besąlygiškai atsisakė sosto. Pagal tą dieną pasirašytą [[Fontenblo]] sutartį, Napoleonui buvo iki gyvos galvos paliktas imperatoriaus titulas, o jis pats ištremtas į Italijos [[Elba|Elbos]] salą. Remiantis Fontenblo sutartimi, Napoleonui leista valdyti Elbą bei turėti 400 vyrų asmeninę apsaugą, tačiau jo palikuonims uždrausta pretenduoti į Prancūzijos sostą. Napoleonas taip pat turėjo atsisakyti visų valdų Prancūzijoje. 1815 m. kovą, padedamas sąjungininkų, Napoleonas susigrąžino valdžią Prancūzijoje, tačiau Jungtinė Karalystė, Rusija, Prūsija ir Austrija jį paskelbė už įstatymo ribų bei pradėjo karo veiksmus. Tų pat metų [[birželio 18]] d. pralaimėjęs [[Vaterlo mūšis|Vaterlo mūšį]], Napoleonas antrą kartą buvo priverstas atsisakyti sosto ir pasidavė Jungtinei Karalystei. Britai ištrėmė jį į į [[Šv. Elenos sala|Šv. Elenos salą]] [[Atlanto vandenynas|Atlanto vandenyne]]. Napoleonas mirė tremtyje 1821 m. gegužės 5 d. [[1840]] m. jo palaikai buvo perkelti į Invalidų katedrą Paryžiuje.

 

Napoleonui atėjus į valdžią valstybė buvo nualinta, ūkis nusmukęs, pinigai nuvertėję, visuomenė supriešinta, klestėjo kyšininkavimas bei valdininkų savivalė. Savo politika jis siekė įvesti tvarką Prancūzijoje ir užtikrinti gyventojų saugumą, centralizuoti valstybės valdymą.