Napoleonas Bonapartas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jis nuolat vykdė valstybines ir visuomenines reformas. Prancūzijos teritorija maksimaliai išplėsta 1812 m., ją sudarė 134 departamentai, o Roma, Hamburgas, [[Barselona]] ir [[Amsterdamas]] buvo Prancūzijos departamentų centrais. Nuo 1802 iki 1805 Napoleonas buvo [[Cizalpinė respublika|Italijos respublikos]] prezidentu, o nuo 1805 iki 1814 m. Italijos karaliumi, taip pat [[Reino konfederacija|Reino sąjungos]] protektoriumi (nuo [[1806]] m.). Jo pergalės leido Prancūzijai aneksuoti dideles teritorijas ir valdyti beveik visą kontinentinę Europą, skiriant Napoleono šeimos narius kitų monarchijų valdovais: [[Joseph Bonaparte|Žozefas]] tapo [[Neapolio karalystė|Neapolio]] ir Ispanijos, [[Liudvikas I Bonapartas|Lui]] – Olandijos, [[Žeromas Bonapartas|Žeromas]] – [[Vestfalijos karalystė|Vestfalijos]], [[Joachim Murat|Joachimas Muratas]] – Neapolio karaliais. Napoleonas BonapartpopopovuvvisBonapartas sukūrė [[Varšuvos kunigaikštystė|Varšuvos kunigaikštystę]], formaliai neatkurdamas Lenkijos nepriklausomybės, taip pat laikinai savo įtakon perėmė nugalėtas Europos valstybes – [[Prūsijos karalystė|Prūsijos karalystę]] ir [[Austrijos imperija|Austrijos imperiją]].

Napoleonas bandė stiprinti senojo režimo kurtą Prancūzijos užjūrio kolonijų sistemą, 1802 m. grąžino vergovę, tačiau nuo 1803 iki 1810 m. britai perėmė visų Prancūzijos kolonijų kontrolę. Nenugalėtoji Britanija kūrė ir finansavo prieš Prancūziją nukreiptas koalicijas ir galiausiai su sąjungininkais laimėjo lemiamus mūšius Ispanijoje ([[Vitorijos mūšis]]) ir Vokietijoje 1813 m. ([[Leipcigo mūšis]]).