Liubava: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 27:
 
== Istorija ==
Pirmosios rašytinės žinios apie Liubavos žemę siekia [[1216]] m. [[sausio 18]] d., kai [[popiežius]] [[Inocentas III]] savo laišku patvirtino, kad [[Kristijonas Olyvietis]] skiriamas [[vyskupas|vyskupu]] žemėse, kurias bažnyčiai dovanojo pasikrikštyjęs [[prūsai|prūsų]] genties [[vitingas]] [[Survabunas]]. Nuo [[1257]] m. Liubava ir jos apylinkės tapo [[Kulmas|Kulmo]] vyskupo valda. Vyskupai Liubavoje pasistatydino pilį, tapusią jų rezidencija. [[1269]] m. pilį ir miestelį sudegino prūsai [[sudūviai|sūduviai]]. tačiau turtingi miestelėnai Liubavą greitai atstatė. Įvertindamas šį darbą Kulmo vyskupas Hermanas iš Tryznos suteikė miestui privilegiją. [[1326]] m. [[balandžio 13]] d. vyskupas Otonas patvirtino privilegiją [[Kulmo teisė]]s pagrindu ir suteikė teisę rinkti [[savivaldybė]]s tarybą. [[1440]] m. miestas pritarė [[Prūsijos miestų sąjunga]]i kovoje prieš [[VO|Vokiečių ordiną]], o nuo [[Torunės taika (1466)|Torūnės taikos]] priklausė Lenkijai. [[1772]] m. [[Pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas]] Liubavą vėl padarė [[Prūsijos karalystė]]s miestu. Pradėjo vystytis prekyba ir amatai, tačiau karai ir gaisrai nusmukdė miestą. Nuo [[1774]] m. Liubavoje įkurdintas Prūsijos kariuomenės garnizonas, apylinkėse prasidėjo germanizacija. Buvo atkelti vokiečiai [[liuteronai]]. [[1807]] m. [[vasario 7]] d. [[Tilžės taika]] Liubavos žemę priskyrė [[Varšuvos kunigaikštystė]]s valdoms. Tačiau [[Napoleonas|Napoleono]] karų nualintą miestą užplūdo pabėgėliai vokiečiai, dėl to sustiprėjo tautinė neapykanta. Liubava tapo vienu iš lenkų patriotizmo ir tautinio identiteto paieškos centrų. Patriotizmas ypač pasireiškė per [[1863 m. sukilimas|1863 m. sukilimą]].
 
[[1920]] m. [[Versalio sutartis]] Liubavą vėl grąžino Lenkijai, tačiau miestelis liko žemės ūkio paslaugų centru, stambesnės pramonės jame nebuvo. Per [[Antrasis pasaulinis karas|Antrąjį pasaulinį karą]] [[naciai]] sunaikino miestelio žydus, nukentėjo ir nemažai lenkų. Tačiau karo pabaigoje per miestelį praėjęs [[Antrasis Baltarusijos frontas]] subombardavo ir sudegino 80 % miestelio pastatų. Išliko tik [[viduramžiai]]s statyti dvasinės architektūros pastatai.