Hetitų kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Šalinamas Link GA šablonas. |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 20:
Hetitų kalba priskiriama [[Anatolijos kalbos|Anatolijos kalbų]] grupei, į kurią taip pat patenka luvių, likų, lydų, karų ir kt. senovės Mažosios Azijos kalbos. Ji neturi kai kurių, indoeuropiečių prokalbei būdingų savybių – pvz., skirties tarp vyriškosios ir moteriškosios giminių. Pagal populiariausią hipotezę, Anatolijos kalbos labai anksti atsiskyrė nuo [[indoeuropiečių prokalbė]]s ir nepatyrė kai kurių jos pokyčių. Yra ir priešinga teorija, kad hetitai atsiskyrę nuo likusių indoeuropiečių savo kalbą supaprastino. Pagal kitą versiją, Anatolijos ir indouropiečių kalbos vystėsi paraleliai, todėl kalbų šeima turėtų vadintis hetitų-indoeuropiečių. Hetitų kalboje gausu skolinių (ypač religinių) iš [[huritų kalba|huritų]] ir [[hatų kalba|hatų]] kalbų (abidvi neaiškios kilmės).
Hetitų kalba neturi giminių kategorijos, bet objektus gramatiškai skirsto į gyvus ir negyvus. Daiktavardžiai kaitomi [[linksnis|linksniais]] ([[vardininkas]], [[galininkas]], [[kilmininkas]], [[naudininkas]]-[[vietininkas]], [[abliatyvas]], [[
Žemiau pateiktas įvairių kamienų daiktavardžių – ''attaš'' („tėvas“), ''pedan'' („vieta“), ''ḫalkiš'' („grūdas“), ''ḫuwāši'' („stela“), ''pankuš'' („susirinkimas“), ''genuwa'' („kelis“), ''lingaiš'' („prakeiksmas“), ''ḫaštai'' („kaulas“), ''watar'' („vanduo“) – linksniavimas.
|