Kazimieras Jogailaitis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 51:
Kazimieras valdė apie 52 metus. Nuolat gyvendamas Krokuvoje, jis turėjo daugiau rūpintis Lenkijos reikalais negu Lietuvos. Jis vis tik gana dažnai lankydavosi Lietuvoje, mirė [[Gardinas|Gardine]]. Tai paskutinis didysis kunigaikštis, kuris kalbėjo [[lietuvių kalba|lietuviškai]]. <ref>Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 102 p.</ref> Jam valdant, Lietuva išvengė didelių karų, gyventojai nesibaimino, todėl ramiai dirbo savo darbus. Kazimiero viešpatavimas Lietuvoje nebuvo pavyzdingas: šalyje liko daug nesutvarkytų reikalų, o kaimynai labiau stiprėjo.
1470 m. buvo sudaryta sutartis tarp LDK ir [[Naugardas|Naugardo]] (Velikij Novgorod): pripažinta Kazimiero valdžia, o jis, kaip valdovas, įsipareigojo ginti Naugardą nuo Maskvos. 1471 m. [[Ivanas III]] pasiuntė prieš juos kariuomenę. Kazimieras, Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis, jokios pagalbos nesuteikė. Naugardo kariuomenė žiauriai sutriuškinta tų pačių metų liepos 13 d. prie Šelonės upės. Naugardas atsisakė ryšių su LDK, užleido [[Ivanas_III|Ivanui III]] dalį savo žemių, įsipareigojo sumokėti kontribuciją. 1477 m. Naugardas dar kartą atsisakė Maskvos valdovo. Po Naugardo žemę pasklido Maskvos kariuomenė, kuri ėmė deginti ir žudyti. 1478 m. Naugardas (Velikij Novgorod) pasidavė ir buvo
1471 m Kazimieras sudarė sąjungą su Ordos chanu Achmatu prieš Maskvos kunigaikštį [[Ivanas_III|Ivaną III]], kuris nustojo mokėti Ordai duoklę. 1472 liepos mėnesį Achmatas nesėkmingai puolė Maskvą. Prie Okos turėjo prisijungti Kazimiero kariuomenė, kuri neatvyko, kadangi Kazimieras buvo įsitraukęs į kovą dėl Vengrijos sosto. Negana to, pasak lenkų istorikų, totorių stovykloje kilo infekcijos protrūkis.
| |||