Aristotelis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Sulaukęs septyniolikos ar aštuoniolikos, Aristotelis persikėlė į Atėnus ir įstojo į [[Platono akademija|Platono Akademiją]], kurioje praleido apie dvidešimt metų (iki 348 m. pr. Krm. e.), pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Mirus Platonui (347 m. pr. m. e.), akademijos vadovu tapo jo sūnėnas Speusipas. Dėl teorinių nesutarimų su Platonu Aristotelis taip ir nebuvo paskirtas akademijos vadovu.<ref name=":0">Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, „Visuotinė lietuvių enciklopedija". – Vilnius, 2001, p. ISBN5-420-01485-8</ref>

Vėliau Aristotelis kartu su Theophrastus išvyko į [[Mažoji Azija|Mažosios Azijos]] Ąsojos miestą, kur dirbo mokslinį darbą ir buvo vadovo patarėjas, vėliau [[Lesbas|Lesbo saloje]] dirbo kaip gamtininkas. Aristotelis buvo globojamas valdovo Hermėjo Atarniečio ir vedė jo dukrą (dukterėčią) Pythias. 342 m. pr. Krm. e. Aristotelis gavo pakvietimą iš Makedonijos karaliaus [[Pilypas II (Makedonijos valdovas)|Pilypo II]] tapti jo sūnaus [[Aleksandras Didysis|Aleksandro Didžiojo,]] trylikamečio berniuko, mokytoju. Aristotelis buvo paskirtas karališkosios Makedonijos Akademijos vadovu. Šiuo laikotarpiu jis ne tik mokė jaunąjį Aleksandrą, bet ir kitus du būsimus valdovus: [[Ptolemėjas (karvedys)|Ptolemėjų]] bei Cassander.<ref>[http://serveris.blogas.lt/aristotelis-74.html Biografija]</ref>

335 m. pr. Kr. Aristotelis grįžo į Atėnus ir įkūrė antrąją aukštojo mokslo instituciją Graikijoje – Likėjų (Licėjų arba peripatetinę mokyklą). Kaip ir kiti filosofiniai sambūriai, mokykla buvo kiek panaši į religinę draugiją, kurios narių bendras gyvenimas ir ypač mokslinis darbas buvo saistomi visiems bendrų taisyklių ir normų. Paskaitų klausytojams prigijo peripatetikų, arba vaikštinėtojų, pavadinimas, mat drauge su mokytoju jie vaikštinėdavę, kalbėdavę, diskutuodavę aplink gimnaziją plytinčioje švento Apolono Likiečio giraitėje. Jis užsiėmė intensyvia pedagogine veikla savo mokykloje, kur mokiniams skaitė laisvas paskaitas arba dėstė pagal iš anksto parengtus užrašus. Graikijoje jis praleido dvylika metų. Šis laikotarpis sutapo su didžiaisiais Aleksandro užkariavimais. Aleksandras neprašė buvusio mokytojo patarimų, tačiau parūpino priemonių Aristotelio tyrimams. Tai buvo pirmas pavyzdys istorijoje, kai mokslininkas gavo tokią didelę vyriausybinę paramą savo studijoms. Šiuo laikotarpiu ir parašyti svarbiausi jo darbai: pažinimo ir [[Logika|logikos]] veikalas „Organonas", [[Gamtos mokslas|gamtos mokslų]] veikalai – „Fizika”, „Apie dangų”, „Apie atsiradimą ir išnykimą”, „Meteorologika”, [[Zoologija|zoologijos]] – „Gyvūnų istorija”, „Apie gyvūnų dalis”, „Apie gyvūnų dauginimąsi”, „Apie gyvūnų judėjima”, psichologijos – „Apie sielą”, [[Filosofija|filosofijos]] – „Metafizika”, „Nikomacho etika”, „Eudemo etika”, „Didžioji etika”, „Politika”, „Atėnų politinė santrvarka”,  [[Retorika|retorikos]] ir poetikos – „Retorika”, „Poetika”.<ref name=":0" /> Apskritai, Aristotelis ne tik praturtino, bet davė pradžią daugeliui mokslo šakų. Jo darbų visuma  – tai graikų mąstymo enciklopedija.

Vis dėlto Aristotelio ryšiai su [[Aleksandras Didysis|Aleksandru]] buvo savotiškai pavojingi. Aristotelis iš principo prieštaravo diktatoriškam Aleksandro valdymo būdui, tačiau buvo pernelyg demokratiškas valdovo įnoriams ir su juo artimai bendravo. Visa tai ir kėlė didelį atėniečių nepasitenkinimą. Po [[Aleksandras Didysis|Aleksandro Makedoniečio]] mirties prasidėjus antimakedoniniam sąjūdžiui (323 m. pr. Krm. e.) Aristotelis buvo apkaltintas „bedievyste”, o daugelis jo veikalų pateko romėnams kaip grobis. Prisimindamas [[Sokratas|Sokrato]] likimą prieš septyniasdešimt šešerius metus, Aristotelis pabėgo iš miesto, sakydamas, jog jis neduosiąs atėniečiams antros progos nusidėti prieš filosofiją. Po kelių mėnesių, 322 m. pr. Kr., būdamas šešiasdešimt dvejų metų, jis mirė tremtyje. Aristotelio veikalus nupirko mokslininkas Tiriananas Gramatikas ir perdavė tvarkyti aristotelikų mokyklos vadovui Andronikui Rodiečiui. Šis atkūrė apgadintas vietas ir išleido suskirstęs pagal tematiką bei Aristotelio mokslų klasifikaciją. Įdomu tai, kad, Aristoteliui mirus, iš pradžių populiaresni buvo paprastesnieji veikalai, o moksliniai ir filosofiniai gerokai primiršti. Jie išleisti tik I a. pr. Krm. e. ir iš karto sulaukė didžiulio susidomėjimo tiek tarp graikų, tiek tarp romėnų. Būtent šie veikalai, vėlesniais amžiais daugybę kartų perrašyti, pasiekė mūsų dienas – iš viso apie 40 tekstų. Iš paprastųjų tekstų grupės išliko tik „Atėnų politėja“. Iš mokslinių tekstų išliko du literatūros mokslui svarbūs veikalai – „Retorika“, kurią sudaro trys knygos, ir „Poetika“.

Valstybė, Aristotelio nuomone, atsiranda natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma. Ji išsivysto iš kitų dviejų bendrabūvio formų – [[Šeima|šeimos]] ir gyvenvietės. Valstybę jis laikė svarbią šeimai, taip kaip ji yra svarbi pačiam individui. Valstybė yra tobulesnė už šeimą ar gyvenvietę, nes pasireiškia kaip šių dviejų formų entelechija ir galutinis tikslas. Aristotelis teigė, jog „žmogus pagal prigimtį yra politinis gyvūnas“.<ref>https://www.scribd.com/doc/68591572/Aristotelis</ref>. Kadangi Aristotelis pripažįsta šeimos santvarką kaip pagrindinę, iš kurios vystosi (tik didesniais masteliais) visos kitos, o valstybę laiko šeimos aukštesne ir būtina išsivystymo forma, tai  valdžia valstybėje yra labiau išvystyta šeimos galva. Iš čia daroma išvada, kad geriausia valstybės valdymo forma yra patriarchalinė [[monarchija]], labiausiai primenanti valdžią šeimoje. Aristotelio nuomone, idealus valdovas turi rūpintis savo valstybe ir valdiniais taip, kaip savo namais ir namiškiais rūpinasi tikras šeimininkas.

Svarbiausi jo darbai: pažinimo ir [[Logika|logikos]] veikalas „Organonas", [[Gamtos mokslas|gamtos mokslų]] veikalai – „Fizika”, „Apie dangų”, „Apie atsiradimą ir išnykimą”, „Meteorologika”, [[Zoologija|zoologijos]] – „Gyvūnų istorija”, „Apie gyvūnų dalis”, „Apie gyvūnų dauginimąsi”, „Apie gyvūnų judėjima”, psichologijos – „Apie sielą”, [[Filosofija|filosofijos]] – „Metafizika”, „Nikomacho etika”, „Eudemo etika”, „Didžioji etika”, „Politika”, „Atėnų politinė santrvarka”,  [[Retorika|retorikos]] ir poetikos – „Retorika”, „Poetika”.

** Bolotin, David (1998). ''An Approach to Aristotle'sAristotle’s Physics: With Particular Attention to the Role of His Manner of Writing.'' Albany: SUNY Press. A contribution to our understanding of how to read Aristotle'sAristotle’s scientific works.

** [[Myles Burnyeat|Burnyeat, M. F.]] ''et al.'' (1979). Notes on Book Zeta of Aristotle'sAristotle’s Metaphysics. Oxford: Sub-faculty of Philosophy.

** Chappell, V. (1973). Aristotle'sAristotle’s Conception of Matter, Journal of Philosophy 70: 679–96.

** Code, Alan. (1995). Potentiality in Aristotle'sAristotle’s Science and Metaphysics, Pacific Philosophical Quarterly 76

** De Groot, Jean (2014). ''Aristotle'sAristotle’s Empiricism: Experience and Mechanics in the 4th Century BC'', Parmenides Publishing, ISBN 978-1-930972-83-4

** [[Eugene Gendlin|Gendlin, Eugene T.]] (2012). ''Line by Line Commentary on Aristotle'sAristotle’s De Anima'', Volume 1: Books I & II; Volume 2: Book III. Spring Valley, New York: The Focusing Institute. [http://www.focusing.org/aristotle/ Available online in PDF.]

** Halper, Edward C. (2009). ''One and Many in Aristotle'sAristotle’s Metaphysics, Volume 1: Books Alpha  – Delta'', Parmenides Publishing, ISBN 978-1-930972-21-6.

** Halper, Edward C. (2005). ''One and Many in Aristotle'sAristotle’s Metaphysics, Volume 2: The Central Books'', Parmenides Publishing, ISBN 978-1-930972-05-6.

** [[Terence Irwin|Irwin, T. H.]] (1988). [http://www.cyjack.com/cognition/Aristotle%27s%20first%20principles.pdf Aristotle'sAristotle’s First Principles]. Oxford: Clarendon Press, ISBN 0-19-824290-5.

** [[Alberto Jori|Jori, Alberto]]. (2003). ''Aristotele'', Milano: Bruno Mondadori Editore (Prize 2003 of the "„[[International Academy of the History of Science]]"“) ISBN 88-424-9737-1.

** Loux, Michael J. (1991). Primary Ousia: An Essay on Aristotle'sAristotle’s Metaphysics Ζ and Η. Ithaca, NY: Cornell University Press.

** [Reprinted in J. Barnes, M. Schofield, and R. R. K. Sorabji, eds. (1975). ''Articles on Aristotle'' Vol 1. Science. London: Duckworth 14–34.]

** Pangle, Lorraine Smith (2003). ''Aristotle and the Philosophy of Friendship''. Cambridge: Cambridge University Press. Aristotle'sAristotle’s conception of the deepest human relationship viewed in the light of the history of philosophic thought on friendship.

** Reeve, C. D. C. (2000). Substantial Knowledge: Aristotle'sAristotle’s Metaphysics. Indianapolis: Hackett.

** A classic overview by one of Aristotle'sAristotle’s most prominent English translators, in print since 1923.

** Scaltsas, T. (1994). Substances and Universals in Aristotle'sAristotle’s Metaphysics. Ithaca: Cornell University Press.

** Strauss, Leo (1964). "On„On Aristotle'sAristotle’s ''Politics''"“, in ''The City and Man'', Chicago; Rand McNally.