Aristotelis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Veikale „Miegas ir budrumas” Aristotelis pateikia daugybę miego apibūdinimų. Miegas yra sąmonės išsekimo padarinys, todėl jis gyvybiškai svarbus organizmui, įskaitant sąmonę, kad ši galėtų atsigauti. Kol žmogus miega, svarbios veiklos, tokios kaip mąstymas, jutimas, atkūrimas ir prisiminimas, nefunkcionuoja taip kaip žmogui esant budriam. Tačiau sąmonė gali dirbti ir miegant (nors ir kitaip nei tada, kai žmogus yra pabudęs), nes tada žmogus vis dar gali priimti jutiminius potyrius. Ne visi pojūčiai miegant yra neveiksnūs, tik tie, kurie yra išsekę.

 

Sapnai nesukelia tikros reakcijos į dirgiklius, nes paprastai miego būsenoje pojūčiai nedirba. Sapnuojant jutimai yra įtraukiami tik kitokiu būdu nei žmogui nemiegant. Aristotelis aiškina reiškinį, kuris atsiranda, kai žmogus stebi judančius dirgiklius, tokius kaip vandens telkinio bangos. Kai asmuo nukreipia žvilgsnį nuo dirgiklio, kitas objektas, į kurį jie pažiūri, atrodo lyg banguojantis. Kai žmogus suvokia dirgiklį ir šis nebėra jo dėmesio centre, tai palieka įspūdį. Kai kūnas pabunda ir jutimai funkcionuoja tinkamai, žmogus nuolat susiduria su nauju dirgikliu, todėl įspūdis, kurį paliko prieš tai buvęs dirgiklis, tampa nereikšmingas. Tačiau miegant per dieną dirgiklių sukelti įspūdžiai tampa pastebimi, nes nėra naujų jutiminių potyrių, kurie galėtų atitraukti nuo jau sukeltų įspūdžių. Taigi sapnai yra ilgalaikių įspūdžių rezultatas. Kadangi įspūdžiai yra tik tai, kas liko, ir nėra joks konkretus dirgiklis, sapnai neprimena tikros patirties, kuri nutiko nemiegant.