Aristotelis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Pataisiau klaidą su išnaša |
vikifikuota Juk ne anglų k. Aristotelis rašė |
||
Eilutė 1:
{{Žmogaus biografija
'''Aristotelis''' ([[Graikų kalba|gr.]] ''Αριστοτέλης'' = ''Aristotelēs'', [[384 m. pr. m. e.]] Stageira, [[Graikija]] – [[322 m. pr. m. e.]] [[Euboja]], Graikija) - senovės graikų filosofas, tyrinėtojas, gamtininkas. Kartu su [[Sokratas|Sokratu]] ir [[Platonas|Platonu]] yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje<ref name=":6" /> nepaisant to, kad dauguma jo spekulacijų vėliau buvo paneigta vėlesnių mokslininkų bei filosofų. {{Žmogaus biografija▼
| fonas =
| vardas = Aristotelis<br />{{el|Αριστοτέλης|Aristotelēs}}
Eilutė 30:
|vikiteka= Category:Aristotle
}}
▲'''Aristotelis''' (
==
Aristotelis gimė 384
Sulaukęs septyniolikos ar aštuoniolikos, Aristotelis persikėlė į Atėnus ir įstojo į [[Platono akademija|Platono Akademiją]], kurioje praleido apie dvidešimt metų (iki 348
Vėliau Aristotelis kartu su Theophrastus išvyko į [[Mažoji Azija|Mažosios Azijos]] Ąsojos miestą, kur dirbo mokslinį darbą ir buvo vadovo patarėjas, vėliau [[Lesbas|Lesbo saloje]] dirbo kaip gamtininkas. Aristotelis buvo globojamas valdovo Hermėjo Atarniečio ir vedė jo dukrą (dukterėčią) Pythias. 342
Vis dėlto Aristotelio ryšiai su [[Aleksandras Didysis|Aleksandru]] buvo savotiškai pavojingi. Aristotelis iš principo prieštaravo diktatoriškam Aleksandro valdymo būdui, tačiau buvo pernelyg demokratiškas valdovo įnoriams ir su juo artimai bendravo. Visa tai ir kėlė didelį atėniečių nepasitenkinimą. Po [[Aleksandras Didysis|Aleksandro Makedoniečio]] mirties prasidėjus antimakedoniniam sąjūdžiui (323
==
===
Aristotelis pradėjo formaliosios logikos tyrimus, kuriuos aprašė veikale
# Kategorijos (Categoriae)
# Apie aiškinimą (De interpretationate)
eilutė 52 ⟶ 53:
# Topika (Topica)
# Apie sofisitinius įrodymus (Sophistici elenchi)
Traktatų eiliškumas nebuvo aiškus, tačiau šis išdėstymas buvo pasiūlytas Theophrastus, nes būtent tokia eilės tvarka sukūrė vieningą ir aiškią veikalo sistemą. “Organonas” pradedamas nuo pagrindų, analizuojant paprasčiausius terminus (“Kategorijos”). Čia Aristotelis pateikė dešimties kategorijų teoriją, apėmusią šias bendriausias sąvokas: medžiaga, kiekis, kokybė, santykis, vieta, laikas, situacija, būklė, veiksmas, aistra. Traktate “Apie aiškinimą” atskleidžiama Aristotelio koncepcija apie teiginius ir teisingumą, jų tarpusavio sąryšį. Kituose veikaluose labai svarbi silogistika
===
[[
Kaip jo mokytojo [[Platonas|Platono]], Aristotelio filosofija apima visumą. Tačiau pažinimo klausimais nuostatos yra antiplatoniškos, empirinės: pati visuma glūdi konkrečiuose dalykuose, kuriuos Aristotelis vadino būties esiniais. Tikrovei pažinti reikalingi pojūčiai, paskui protas tolydžio apmąsto juslinius duomenis ir sukuria sąvokas. Kitaip nei [[Platonas]], Aristotelis juslių suteikiama informacija pasikliovė ir laikė ją vertinga. Išeities tašku Aristoteliui dažnai tapdavo kalba: logiškai nagrinėdamas žodžių reikšmes ir sąvokas, griežtai nubrėždamas jų vartojimo ribas, jis siekė suvokti jomis nusakomus dalykus. Analitinis mąstymas ryškus ir paties Aristotelio tekstuose. Aristotelis siekė ne sukurti tvirtą dogminę sistemą, o aiškiai suvokti, kas iš tikrųjų yra kiekvienas iš pavienių reiškinių. Aristotelio mąstymas laikomas tiek indukciniu, tiek dedukciniu.
Aristotelio teigimu, „natūrali filosofija“ yra filosofijos šaka, analizuojanti gamtos reiškinius bei apimanti šiandieninius gamtos mokslus, tokius kaip fizika ar biologija. Šiandien, filosofija apsiriboja etika ir metafizika, o empirizmą vis dažniau pakeičia racionalizmas. Tuo tarpu Aristotelio filosofinės pastangos apima pačio mąstymo tyrinėjimą.
Platesniu požiūriu, Aristotelis kuria koekstensyvią filosofiją, kurią jis apibūdina kaip „mokslą“. Atkreipkime dėmesį, kad „mokslas“ reikškia viai ką kitą nei mokslinis metodas. Aristotelio manymu, „visi mokslai yra praktiniai, kūrybiniai arba teoriniai“. Pirmąjį sudaro etika arba politika, kūrybinė sritis apima poeziją arba dailę, o teorinė
Aristotelis filosofiją suprato kaip tiesos pažinimą, kurio pagrindas yra logika
Gyvendamas Atėnuose, Aristotelis atliko daug mokslinių tyrinėjimų. Nors jo indėlis į matematikos mokslą nėra reikšmingas, tačiau itin svarbūs jo tyrinėjimai gamtos mokslų, tokių kaip botanika, zoologija, fizika, astronomija, chemija, meteorologija, srityje. Aristotelis taip pat domėjosi ir rašė veikalus apie etiką, metafiziką, politiką, ekonomiką, psichologiją, teologiją bei retoriką. Daug dėmesio skyrė edukacijai, užsienio šalių papročiams, literatūrai bei poezijai.
Aristotelio veikalai yra labiau kokybiniai nei kiekybiniai. XVI amžiaus pradžioje mokslininkai pradėjo taikyti matematines žinias fiziniuose moksluose, tačiau Aristotelio darbas šioje srityje buvo laikomas nereikšmingu, netinkamu. Taip nutiko todėl, kad Aristotelis neturėjo kiekybinio suvokimo apie [[Masė|masę]], [[Jėga|jėgą]], [[Greitis|greitį]] ir [[Temperatūra|temperatūrą]], kuriam didelę įtaką darė įrangos (laikrodžių, termometrų) trūkumas.
eilutė 70 ⟶ 71:
Jo užrašuose galima rasti daug mokslinių stebėjimų, pilnų tiek preciziškumo, tiek keistų klaidų. Pavyzdžiui, veikale „Gyvūnų istorija“ jis teigė, jog vyrai turi daugiau dantų nei moterys. Tuo pačiu stiliumi John Philoponus ir vėliau [[Galilėjus]] parodė, jog Aristotelio teorija, kad sunkesni daiktai krinta greičiau nei lengvesni objektai, yra neteisinga. Iš kitos pusės, Aristotelis paneigė [[Demokritas Abderietis|Demokrito]] teiginį, jog [[Paukščių Takas|paukščių takas]] yra sudarytas iš žvaigždžių, kurias Žemė uždengia nuo Saulės spindulių, pateikdamas astronominį įrodymą: Saulė yra daug kartų didesnė už Žemę, o atstumas tarp žvaigdžių ir Žemės yra daug kartų didesnis nei atstumas iki Saulės, o tai reiškia, jog Saulė apšviečia visas žvaigždes ir Žemė neužstoja nei vienos iš jų.
Kartais, Aristotelis iš paprastų stebėjimų formuluodavo teiginius kaip visatos dėsnius. Dabartiniai moksliniai metodai atskleidžia, jog toks mąstymas be pagrįstų faktų yra neefektyvus, o įžvalgų, hipotezių pagrindimas reikalauja kur kas daugiau eksprerimentavimo nei Aristotelis tuo metu atliko, norėdamas pagrįsti iškeltus teiginius.
Aristotelis taip pat vienareikšmiškai tikėjo [[Geocentrizmas|geocentrinės]] visatos modeliu (tai išryškėja veikale „Metafizika“), kuris buvo plačiai priimtinas iki XVI amžiaus.
Kadangi Renesanso laikotarpiu Europos mąstytojai labiausiai gerbė Aristotelį, jo klaidingos idėjos buvo priimtos kaip teisingos, todėl tai stabdė tolimesnį mokslo vystymąsi. Tačiau Aristotelio mokslinės trūkumai neturėtų užgožti jo nuopelnų daugelyje mokslo sričių. Pavyzdžiui, jis pateikė logiką kaip formalųjį mokslą, padėjo pagrindus biologijai, kurie nepakito du tūkstantmečius. Taip pat jis iškėlė fundamentalią idėją, jog gamta yra sudaryta iš besikeičiančių dalykų ir tyrinėjimas šių pokyčių gali suteikti žinių apie pagrindines konstantas.<ref name=":5" />
===
Aristotelis įžvelgė, jog Žemės pokyčiai yra tokie lėti, ištęsti lyginant su mūsų gyvenimu, kad jie tampa tiesiog nepastebimi: žmonių judėjimas ir persikėlimas į kitas vietas po katastrofų lemia tai, jog pati katastrofa yra vis dažniau pamirštama,
Aristotelis veikale „Meteorics” iškėlė idėją, jog „žemės ir vandens išsidėstymas konkrečiame regione nėra amžinas, nes sausuma tampa vandens telkiniu, o vandens telkinys sausuma pagal tam tikrą sistemą, tam tikru laikotarpiu". Aristotelis padaro išvadą, jog „bėgant laikui bet koks objektas visatoje kinta”.
===
====
Aristotelis pasiūlė penktąjį elementą [[Eteris|eterį]], kuris papildė [[Empedoklis|Empedoklio]] pradinių elementų sistemą, valdomą meilės ir neapykantos. [[Pradiniai elementai]]
* Žemė
* Vanduo
* Oras
* Ugnis
* [[Eteris]]
Aristotelis manė, kad yra tik keturi pagrindiniai elementai, arba pradmenys (žemė, vanduo, oras ir ugnis), ir kad kiekvienas iš jų apibūdinamas pora savybių (kiekvienas iš pradmenų turi būti arba karštas, arba šaltas, ir arba šlapias, arba sausas). Jis manė, kad vienas pradmuo gali pavirsti į kitą pakitus vienai iš ypatybių; pavyzdžiui, karštas ir sausas pradmuo pakistų į šaltą ir sausą pradmenį, jei prarastų karštį ir taptų šaltas. Tačiau tuomet tam, kad šie pakitimai būtų įmanomi, kiekvienas pradmuo pats turi būti „pirminės
Kiekvienas iš keturių žemės elementų turi savo vietą. Tai, kas yra žemiška, sudaro Žemę. Vanduo apima centrą, oras apgaubia vandens sferą, ugnis išsidėsčiusi mėnulio orbitoje. Kai šie elementai išstumiami iš natūralios padėties, jie stengiasi į ją sugrįžti. Tai natūralus judėjimas
====
Aristotelis kūnų judėjimą aiškino formos aktualizacija materijoje, įvedė judintojo principą (jei kas juda, tai turi būti jo judintojas) ir tarpininką, perteikiantį judančiąją jėgą: garsas sklinda oru, šviesa
====
Aristotelis teigė, jog materijai amžinumą ir pasyvumą, aktyvumą ir apibrėžtumą suteikia forma, kuri įgyjama dėl 4 skirtingų priežasčių. Aristotelis siūlo mintį, kad bet kokio dalyko visiškas pažinimas ir supratimas reikalauja suvokti visus keturis aspektus:
* Materialioji priežastis apibūdina medžiagas, iš kurių objektas yra sudarytas, kai nesigilinama į objekto paskirtį. Pavyzdžiui, materalioji stalo priežastis yra medis.
* Formalioji priežastis apima objekto formą. Ši priežastis yra pavidalas arba pavyzdys; tai yra objekto aprašymas. Pavyzdžiui, idėja, kuri leidžia dailininkui nutapyti paveikslą, yra formalioji priežastis.
* Veikiančioji priežastis
* Galutinė priežastis arba tikslas apima objekto egzistavimo, atliekamo veiksmo priežastį.<ref name=":0" />
Norėdamas aiškiau perteikti priežastingumo sistemą, Aristotelis pateikė tokį pavyzdį: norint pastatyti pastatą reikia: 1) statybinės medžiagos (
====
Aristotelis suformulavo daugiau tikslių teorijų apie optiką nei kiti to meto mokslininkai. Antras seniausias raštiškas įrodymas apie [[camera obscura]] buvo rastas jo užrašuose 350
====
Priežastys, iš kurių kyla atsitiktinumas yra neaiškios ir miglotos, todėl „atsitiktinumas yra paslėptas nuo žmogaus
Aristotelis taip pat išskiria sėkmę kaip atsitiktinumo dalį, kuri lydi tik žmones, nes apima moralinius veiksmus. Du pagrindiniai elementai, kuriuos Aristotelis suranda sėkmės idėjoje, yra dėsningumo ir sąmoningos intencijos nebuvimas. Jis vėl remiasi minėtu pavyzdžiu apie netikėtą susitikimą turguje. Vadinasi, sėkmė yra „atsitiktinė priežastis to, kas yra ko nors dėlei [t. y. tarnauja kokiam tikslui] pasirinkimo srityje". Koks nors įvykis vadinamas sėkme arba nesėkme atsižvelgiant į jo rezultatus
===
Tai vienas svarbiausių Aristotelio darbų, padėjęs pagrindus filosofijai. Sąvokos
Metafizikos knygos paprastai žymimos (graikų) abėcėlės raidėmis
Aristotelio filosofijos samprata yra atvira ir diskusinė, o ne dogmatiška: jis tvirtina žengiąs pirmyn
====
Aristotelio teigimu, iš tikro egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime – jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau pradėta vadinti [[substancija]]. Iš kiekvieno analizuojamo daikto galima išskirti savybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendros tos rūšies daiktams. Todėl Aristotelis skyrė dvi substancijos dalis
Kai kalbame apie žmogų, turime omeny ne kūno dalių formą, o savybes, tokias kaip protingumas, mirtingumas ar visuomeniškumas. Daikto materija yra tai, kas jame nėra forma. Taigi materija yra beformė, neapibrėžta. Neapibrėžtumas kyla iš to, kad individualios savybės yra kintamos. [[Ikisokratikai]] [[Talis Miletietis|Talis]], [[Anaksimenas]], [[Demokritas]] materiją suprato skirtingai, bet visi jie laikė ją apibrėžta, turinčią tam tikrų bendrų savybių. Pasak Aristotelio, daiktų medžiaga, iš kurios jie padaryti, tai jau suformuota materija. Grynoji arba „pirmoji“ materija neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių, ji yra visiškai neapibrėžtas daiktų pagrindas. Panašiai mąstė tik [[Anaksimandras]].
Kalbėdamas apie substanciją, Aristotelis išskiria 3 principus, įeinančius į bet kokio substancijos kitimo analizę:
* Padidėjimas arba sumažėjimas (kiekybinis kitimas)
* Judėjimas (kitimas erdvėje)
* Alteracija (kokybinis kitimas)<ref name=":5" />
====
Substancija mes vadiname tam tikrą vieną būtybės rūšį ir kalbame apie [[Substancija|substanciją]] kaip apie medžiagą,
Galų gale daiktas gali būti sykiu ir vienis, ir daugis,
Dabar Aristotelis šias idėjas pritaiko specialiam
===
Gyvūnų tyrinėjimas Aristoteliui buvo vertingas užsiėmimas. Jų stebėjimas, skrodimas padėjo formuoti Aristotelio suvokimą ne tik apie gyvūnų, bet ir galimą žmogaus kūno sandarą bei jo organų veikimą.
====
Aristotelis yra seniausias gamtos tyrinėtojas, kurio darbai dalinai išliko. Didžioji tyrimų dalis tikriausiai buvo atliekama Ase ir [[Lesbas|Lesbo]] saloje. Kaip ten bebūtų, tų vietovių pavadinimai, kurie vis sutinkami Aristotelio biologiniuose traktatuose, rodo būtent į [[Egėjo jūra|Egėjo jūros]] rytinę dalį kaip pagrindinę tyrimų vietą. Aristotelio kruopščiai surinkti faktai buvo sudėti dviejose didelėse knygose „Gyvūnų istorija" ir „Skrodimai"(nėra išlikusi). Pati ryškiausia dalis apima jūros gyvėnimą, kurį Aristotelis ištyrinėjo stebėdamas Lesbos salos pakrantėje žvejų pagaunamus gyvūnus. Daugiausia detalios informacijos buvo surinkta apie [[Paprastasis šamas|šamus]]
Aristotelis atskyrė vandens žinduolius nuo žuvų, taip pat pastebėjo, jog [[rykliai]] ir [[Rombinės rajožuvės|rajos]] priklauso vienai grupei, kurią jis pavadinio kremzilinių žuvų grupe. Aristotelis pateikė tikslius aprašymus apie atrajojančių gyvūnų keturias skrandžio dalis ir apie ryklių embrionų vystymąsi.
Vieni dažniausiai naudotų metodų
====
Veikale „Gyvūnų istorija” jis teigė, jog visos būtybės yra surikiuotos pagal išsivystymą nuo mineralų iki augalų ir gyvūnų, ir galiausiai iki žmogaus. Visa tai sudaro gyvybės grandinę. Aristotelio sistema turėjo vienuolika lygių, suformuotų remiantis gimimo forma. Aukščiausieji gyvūnai atsiveda gyvus, šiltus ir šlapius palikuonis, o žemiausieji
Aristotelis taip pat manė, jog organizmų išsivystymas atsispindi jų formose, bet nėra iš anksto nulemtas jų formų. Ši ir kitos Aristotelio idėjos apie sielą nėra pripažįstamos kaip mokslinės.
Aristotelis pabrėžė, jog organizmai turi 3 lygmenų sielas
Aristotelis, kitaip nei ankstesni filosofai, bet kaip ir egiptiečiai, mąstomąją sielą siejo su širdimi, o ne su smegenimis. Aristotelis atskyrė jausmus ir mąstymą
===
Aristotelio psichologija, pateikta jo traktate „Apie sielą” (De Anima) išskiria tris skirtingus sielos rūšis: maitinamąją, juntamąją ir mąstomąją. Žmonės turi mąstomąją sielą, kuri turi tokią pat galią kaip ir kitos rūšys: taip kaip maitinamoji, ji gali augti ir maitintis, taip kaip juntamoji, ji gali judėti ir patirti jausmus. Mąstomoji siela yra unikali žmogaus dalis, nes ji suteikia galimybę suvokti kitus dalykus ir juos lyginti tarpusavyje.
Aristoteliui siela buvo paprastesnė idėja nei šiandien mums. Siela jam buvo gyvojo kūno forma. Viskas yra sudaryta iš formos bei materijos, gyvosios būtybės išsiskiria gebėjimu judėti ir keistis (augalai išsiskiria augimu bei cheminėmis transformacijomis, kurias Aristotelis įvardija kaip judėjimo atvejus)
====
Aristotelio teigimu, atmintis yra galimynė išlaikyti įgytą patirtį atmintyje ir atskirti reginį ir atsitikimą praeityje. Kitaip tariant, atmintis yra paveikslas (iliuzija), kurį Aristotelis apibrėžia traktate „Apie sielą” kaip vaizdą, kuris yra įspaustas kūno dalyje. Aristotelis tikėjo, jog vaizdinys užfiksuojamas atmintyje, kai jis tampa įspaustu pusiau skystame kūno organe, kuris patiria keletą pokyčių. Prisiminimas atsiranda tada, kai dirgiklių yra tiek daug, jog nervų sistema nebegali priimti visų patiriamų pojūčių vienu metu. Psichinis paveikslas yra galutinis pojūčių suvokimo produktas ir nesvarbu, ar patyrimas buvo pamatytas, ar išgirstas, bet kokia patirtis tampa iliuzija atmintyje.
Atsiminimas neturi būti mąstomas kaip tiesioginio praeities pažinimo forma, greičiau jau jį sudaro įsitikinimas apie praeitį, gimstąs tam tikru būdu žiūrint į dabartinį vaizdinį. Vaizdinys mumyse yra kažkas, esantis savaime, ir taip pat kažko kito atvaizdas,
Aristotelis iškėlė idėją, jog nenuovokus žmogus turi gerą atmintį, nes paveikslai atmintyje išlieka, o naujų pėdsakų saugojimas gali tęstis toliau. Deja, jie negali būti per daug lėti, nes tuo metu organas negalės priimti naujų vaizdinių. Aristotelis manė, jog jaunų ir senų žmonių atmintis nėra tinkama. Jaunuoliai susiduria su daugybę pokyčių, o senųjų organai ima nykti, todėl tai stabdo naujus „įrašus“. Žmonės, kurie turi nuovokos yra panašūs į jaunuolius dėl staigių organo pokyčių. Kadangi protinės funkcijos nėra įtrauktos į atmintį, prisiminimai būdingi ir kai kuriems gyvūnams, bet tik tiems, kurie turi suvokimą apie laiką.
=====
Kadangi Aristotelis manė, jog žmonės turi suvokimą apie visus pojūčius ir jie juos supranta kaip vaizdinius arba „įrašus”, jie nuolat susieja naujus „įrašus” dalykų, kuriuos jie patiria. Norėdami rasti konkretų „įrašą”, žmogus jo ieško atmintyje tol, kol randa tam tikrą prisiminimą. Prisiminas atsiranda, kai vienas patyrimas natūraliai eina po kito. Jei reikalinga prisiminimų grandinė, tai vienas prisiminimas sužadina kitą. Jei tokia grandinė nereikalinga, bet tikėtina, tada daugeliu atveju stimuliuojamas kitas prisiminimas. Kai žmogus nori atkurti patyrimus, jis sužadina ankstesnius potyrius tol, kol randa reikiamą.
Prisiminimai yra savarankiškas veiksmas, kai atkuriama atmintyje saugoma informacija praėjus tam tikram laikui. „Įrašų” atkūrimas priklauso nuo sugebėjimų atsiminti bei mokėjimo tai valdyti. Tik žmonės prisimena protinės veiklos „įrašus”, pavyzdžiui skaičius arba žodžius. Gyvūnai, kurie turi suvokimą apie laiką, gali atgaminti praeities vaizdinius. Atsiminimas apima tik prisimintų daiktų ir praėjusio laiko suvokimą. Vaizdinių prisiminimas įvyksta tik tada, kai esami patyrimai pagal požymius ir tvarką yra panašūs į praeities jutiminius patyrimus. Kai „įrašas” yra atkuriamas, tai gali sužadinti daug susijusių prisiminimų („įrašų”).
Aristotelis tikėjo, jog minčių grandinė, kuri baigiasi prisiminimais, yra sistematiškai sujungta į trijų dėsnių sąsajas: panašumą, priešingybę, sutapimą laike bei erdvėje. Panašumo dėsnis
Aristotelis tikėjo, jog praeities patyrimai yra paslėpti mūsų mintyse. Tada veikia jėga, kuri pažadina paslėptą informaciją ir iškelia realų potyrį. Pagal Aristotelį, asociacija yra įgimta psichinės būsenos galia, leidžianti valdyti ankstesnių patyrimų neišreikštus likučius ir juos atgaminti.
====
=====
Veikale „Miegas ir budrumas”
===== '''Sapnų teorija''' =====
Sapnai nesukelia tikros reakcijos į dirgiklius, nes paprastai miego būsenoje pojūčiai nedirba. Sapnuojant jutimai yra įtraukiami tik kitokiu būdu nei žmogui nemiegant. Aristotelis aiškina reiškinį, kuris atsiranda, kai žmogus stebi judančius dirgiklius, tokius kaip vandens telkinio bangos. Kai asmuo nukreipia žvilgsnį nuo dirgiklio, kitas objektas, į kurį jie pažiūri, atrodo lyg banguojantis. Kai žmogus suvokia dirgiklį ir šis nebėra jo dėmesio centre, tai palieka įspūdį. Kai kūnas pabunda ir jutimai funkcionuoja tinkamai, žmogus nuolat susiduria su nauju dirgikliu, todėl įspūdis, kurį paliko prieš tai buvęs dirgiklis, tampa nereikšmingas. Tačiau miegant per dieną dirgiklių sukelti įspūdžiai tampa pastebimi, nes nėra naujų jutiminių potyrių, kurie galėtų atitraukti nuo jau sukeltų įspūdžių. Taigi sapnai yra ilgalaikių įspūdžių rezultatas. Kadangi įspūdžiai yra tik tai, kas liko, ir nėra joks konkretus dirgiklis, sapnai neprimena tikros patirties, kuri nutiko nemiegant.
Miego metu žmogaus minčių būsena yra pakitusi. Aristotelis lygina miegantį žmogų su tuo, kurį užplūsta stiprūs jausmai kaip reakcija į dirgiklį. Pavyzdžiui, žmogus, kuris yra stipriai susižavėjęs kitu, gali pradėti galvoti, kad mato jį visur. Kai asmuo miega, jo jausmai neveikia taip, kaip jie veiktų jam nemiegant, ir tai daro įtaką žmogaus mąstymui: jis jaučiasi paveiktas stirpių jausmų. Kadangi miegantis žmogus yra šioje aptartoje būsenoje, jis lengviau suklaidinamas to, kas nutinka jo sapnuose.
Kai žmogus miega jis negali atlikti tokių sprendimų, kuriuos priimtų nemiegodamas. Kadangi jausmai miego metu nefunkcionuoja normaliai, jie negali padėti asmeniui įvertinti esamos situacijos sapne. Tai priverčia žmogų patikėti, jog tai, ką jis sapnuoja, yra tikra. Patys sapnai gali būti absurdiški tikrovėje, bet pojūčiai negali atskirti ar jie tikri, ar ne. Taigi sapnuotojui belieka priimti sapną, nes neturi kito pasirinkimo, kaip jį įvertinti.
Viena iš Aristotelio sapnų teorijos dalių pristato idėjas, kurios prieštarauja ansktesniems įsitikinimams. Jis teigė, jog sapnai nėra nuspėjami ir nėra Dievo siųsti. Aristotelis pagrindė, kad sapnai, tarsi nuspėjantys ateities įvykius, yra atsitiktinumas, o ne antgamtiškas dalykas. Šios idėjos prieštaravo tam, kuo buo tikima, bet Aristoteliui pristačius šias idėjas, daugiau mąstytojų ėmė taikyti labiau tikroviškus nei antgamtiškus šio reiškinio paaiškinimus.
Aristotelis savo sapnų teorijoje taip pat aptaria, kas sudaro ir kas nesudaro sapnų. Jis tvirtino, jog pirmiausia sapnas atsiranda tik žmogui miegant. Jei asmuo išvysta vaizdą iš karto po atsibudimo arba jei jis mato kažką tamsoje, tai nėra laikoma sapnu, nes jis tuo momentu nemiegojo. Antra, bet koks jutiminis potyris, kuris iš tikro įvyksta žmogui miegant, ir yra jo suvokiamas, nėra laikomas sapno dalimi. Pavyzdžiui, jei žmogui miegant, durys užsitrenkia ir sapne jis tai išgirsta, Aristotelis tvirtino, jog šis pojūtis nėra sapnas. Tikra jutiminė patirtis yra įgyjama per pojūčius, o faktas, kad tai nutiko tuo metu, kai asmuo miegojo, nereiškia, jog tai yra sapnas. Galiausiai sapnų vaizdai privalo būti ne miego metu patirtų ilgalaikių ispūdžių rezultatas.
===
====
[[
Aristotelis etiką laikė labiau praktiniu nei teoriniu mokslu, t.y. jis manė, jog būti geru žmogumi ir daryti gera yra svarbiau nei tiesiog žinoti, kas yra gerumas. Aristotelis parašė keletą traktatų šia tema, iš kurių vienas reikšmingiausių
Aristotelis mokė, jog gerumas yra susijęs su teisinga daikto paskirtimi. Jis pateikė pavyzdį: akis yra tik tada gera, kai ji gali matyti, nes akies funkcija yra regėjimas. Aristotelis grindė, jog žmonės privalo turėti funkciją, būdingą žmonėms, kuri privalo būti sielos veikla, atitinkanti mąstymą (logos). Aristotelis nustatė optimalią sielos veiklą, kaip visų žmonių sąmoningą tikslą, t. y. Eudaimonia (verčiama kaip
Aristotelis mokė, jog norint tapti dorovingu ir galbūt net laimingu žmogumi, reikalingas pirmas etapas
====
Kitaip nei Aristotelio darbai apie etiką, kurie daugiausia adresuojami individams, traktatas „Politika” skirtas bendruomenei.
Aristotelio politikos sampratą siaurąja prasme galima apibrėžti vienu sakiniu
[[
Valstybė, Aristotelio nuomone, atsiranda natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma. Ji išsivysto iš kitų dviejų bendrabūvio formų – [[Šeima|šeimos]] ir gyvenvietės. Valstybę jis laikė svarbią šeimai, taip kaip ji yra svarbi pačiam individui. Valstybė yra tobulesnė už šeimą ar gyvenvietę, nes pasireiškia kaip šių dviejų formų entelechija ir galutinis tikslas. Aristotelis teigė, jog „žmogus pagal prigimtį yra politinis gyvūnas“. Kadangi Aristotelis pripažįsta šeimos santvarką kaip pagrindinę, iš kurios vystosi (tik didesniais masteliais) visos kitos, o valstybę laiko šeimos aukštesne ir būtina išsivystymo forma, tai valdžia valstybėje yra labiau išvystyta šeimos galva. Iš čia daroma išvada, kad geriausia valstybės valdymo forma yra patriarchalinė [[monarchija]], labiausiai primenanti valdžią šeimoje. Aristotelio nuomone, idealus valdovas turi rūpintis savo valstybe ir valdiniais taip, kaip savo namais ir namiškiais rūpinasi tikras šeimininkas.
eilutė 218 ⟶ 219:
Aptardamas valstybės valdymo modelius, Aristotelis juos skirsto pagal dvi klasifikacijas: pagal teisingumo kategoriją bei atsižvelgdamas į valdančiųjų kiekį. Teisingomis valdymo formomis Aristotelis laiko [[Monarchija|monarchiją]] (vieno asmens įstatymais apribota valdžia), [[Aristokratija|aristokratiją]] (kilmingųjų valdymas) bei [[Demokratija|demokratiją]] (liaudies valdžia). Neteisingomis valdymo formomis Aristotelis laiko tironiją (vieno asmens neribota valdžia), [[Oligarchija|oligarchiją]] (turtingųjų valdymas), ochlokratiją (minios valdymas). Aristotelis savo veikale „Politika" ieškodamas idealaus valstybės modelio išskiria politėją: valdantis vidurinysis sluoksnis garantuoja pusiausvirą tarp turtuolių ir skurdžių. Labai svarbu esą, kad piliečiai galėtų būti laisvi nuo kasdienių rūpesčių, o valdovai rūpintųsi, jog ne tik valstybės tarnautojai, bet ir privatūs žmonės, kurie to verti, galėtų gyventi be rūpesčių.
Aristotelis teigė, kad „valstybė pagal savo prigimtį yra daugis“ ir susideda iš daugelio skirtingų žmonių, nes „iš vienodų žmonių valstybė susidaryti negali“. Kiekvienas toks žmogus turi būti savo darbo specialistas ir dirbti tik tai, ką geriausiai sugeba. Anot Aristotelio, „valstybė
Pilnateisiais valstybės nariais Aristotelis pripažįsta ne visus valstybės gyventojus, o tik tuos, kurie turi galimybę dalyvauti kariniuose, administraciniuose, teisminiuose organuose ir atlikti žynių funkcijas, t. y. piliečius. Toks apibrėžimas Aristoteliui buvo „absoliutus“. Jo nuomone, tokia piliečio samprata egzistavo visose iki tol buvusiose valstybinėse santvarkose, tik skyrėsi visuomenės sluoksniai, kuriems buvo prieinamos teisinės-administracinės ir žynių funkcijos.
eilutė 224 ⟶ 225:
Aristotelis manė, kad gyvenant amatininko ar valstiečio gyvenimą neįmanoma siekti dorybės. Ir tik piliečiai, galintys skirti laiko dorybėms ugdyti, naudojasi pilietinėmis teisėmis ir valstybės teikiama nauda. Aristotelis žavėjosi turtingais piliečiais, nes jie gali lavintis, doroviškai tobulėti, gyventi iš žemės nuomos (jų gerovę garantuoja gamintojai), dėl to jis laikomas pirmuoju feodalizmo ideologu. Vergų Aristotelis iš viso nepriskyrė valstybei, o vergovę teisino natūralumo argumentu: vergai natūraliai kam nors priklauso. Moterys, kaip ir vergai, turėjo tik pusę to, ką turi vyrai, įskaitant net dantis.<ref name=":0" />
====
Aristotelio veikalas „Poetika" yra pirmas filosofinis traktatas, kuriame kalbama apie literatūros teoriją. Aristotelio „Poetika" nėra aiškus ir nuoseklus traktatas, daug kas dėstoma lakoniškai, paliekama interpretacijos laisvė. Neaišku, ar šis veikalas išbaigtas, ar tai tik paskaitų konspektas.
Poezija Aristotelis vadina bet kokią grožinę kūrybą. Epinis ir traginis kūrinys, taip pat komedija ir
Poezijai, kaip manė Aristotelis, pradžią davė dvi priežastys, ir abi jos įgimtos: nuo vaikystės žmonės yra linkę mėgdžioti, ir tuo išsiskiria iš kitų gyvūnų (mėgdžiodami jie įgyja ir pirmąsias žinias); be to, mėgdžiodami visi žmonės patiria ir tam tikrą malonumą. Kadangi mūsų prigimtyje slypi siekimas mėgdžioti, kaip ir harmonija bei ritmas, vadinasi, žmonės, iš pat pradžių turėję tą stiprų įgimtą polinkį ir jį pamažėle ugdydami, savo improvizacijomis ir davė pradžią poezijai.
Poeziją Aristotelis susiskirstė pagal [poetų] charakterių būdingąsias savybes: rimtesni poetai ėmė imituoti kilnius veiksmus ir tokius pat žmones, o menkesni poetai
Aristotelis taip pat išskyrė šešis būtinus tragedijos elementus
====
Aristotelis laikomas retorikos mokslo pradininku. Jo veikalas „Retorika” pripažįstamas kaip pats svarbiausias darbas apie įtaigumą. „Retorika” buvo parašyta skirtingais gyvenimo etapais: Aristoteliui gyvenant Atėnuose ir vadovaujant jo įsteigtam Likėjui. Manoma, jog Aristotelis neturėjo tikslo šio darbo publikuoti
Aristotelis teigė, jog retorika yra viena iš trijų filosofijos dalių (kartu su dialektika ir logika). Pagal Aristotelį, logika yra analitika, susijusi su įrodymais, pagrindžiančiais kažkokį tikrumą, o dialektika ir retorika apima tikimybes, todėl būtent šios filosofijos šakos geriausiai padeda atsakyti į žmonėms kylančius klausimus. Dialektika yra įrankis filosofiniams debatams rengti (tikrinamos žinios, norint išmokti), o retorika
==
Svarbiausi jo darbai: pažinimo ir [[Logika|logikos]] veikalas „Organonas", [[Gamtos mokslas|gamtos mokslų]] veikalai
Manoma, kad filosofas buvo parašęs net apie 400 veikalų, iš kurių liko maždaug aštuntadalis. Būdamas gyvas paskelbė 19 veikalų, kiti raštai išleisti po jo mirties.
Aristotelis savo darbus suskirstė į dvi grupes: egzoterinę
Aristotelio veikalai sudėlioti sistemingai: pirmiausia
Aristotelio filosofija nėra vienalytė, griežta sistema; nei jo traktatai negali būti išskleisti bei išdėstyti paprasta chronologine tvarka. Tikroji jo darbo vienybė slypi metode, stiliuje ir intelektualiniame charakteryje; ji pasireiškia ir tam tikrų pamatinių idėjų bei tam tikros tikros terminologijos pasklidimu.
==
[[
Praėjus daugiau nei 2300 metų po jo mirties, Aristotelis vis dar išlieka vienu įtakingiausių kada nors gyvenusių žmonių. Jis pradėjo formaliosios logikos tyrimus, buvo zoologijos pradininkas, praturtino beveik kiekvieną filosofijos atšaką ir daug kuo nusipelnė mokslui. Anot filosofo Bryan Magee, „abejotina, jog buvo kitas žmogus, kuris žinojo tiek kiek Aristotelis”. Daugelis Aristotelio idėjų šiandien yra pasenusios. Tačiau už jo individualias teorijas daug svarbesnis jo veikalų racionalumas. Jo darbai apima daugelį sričių, tiek fiziką, biologiją, zoologiją, metafiziką, logiką, tiek poeziją, muziką, retoriką ar politiką. Nors kiti filosofai, tyrinėtojai abejoja Aristotelio veikalų nauda, ypač tų, susijusių su fiziniais mokslais, vis dėlto, remdamasis labai netiksliais stebėjimais, logikos, bet ne matematikos apibendrinimo būdais ar netgi pakeisdamas juos filosofiniais argumentais, Aristotelis žengė pirmuosius žingsnius bendrų gamtos dėsningumų pažinimo link. Tais laikais pirmosios fizikos sukūrimas buvo titaniškas laimėjimas.
Aristotelis padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei Vakarų minčiai. Senoviniais laikais ir viduramžiais jo veikalai buvo išversti į lotynų, sirų, arabų, italų, prancūzų, hebrajų, vokiečių ir anglų kalbas. Jo darbus studijavo ir jais žavėjosi vėlesni graikų rašytojai bei [[Bizantija|Bizantijos]] filosofai. Jo veikalai turėjo didžiulės įtakos islamo filosofijai, ir ištisus šimtmečius jo mintys dominavo Europos mąstysenoje. Turbūt garsiausias arabų filosofas [[Averojus]] bandė sukurti islamo teologijos ir aristoteliško racionalizmo sintezę. Įtakingiausias viduramžių žydų mąstytojas Maimonidas panašią sintezę sudarė judaizmui. Tačiau garsiausias toks veikalas buvo [[Tomas Akvinietis|Šv. Tomo Akviniečio]], krikščionių mokslininko, „Summa Theologica”. Pernelyg daug viduramžių mokslininkų buvo paveikti Aristotelio, kad būtų galima visus juos išvardyti.
[[
Viduramžiams baigiantis susižavėjimas Aristoteliu taip išaugo, jog jis buvo pradėtas kone dievinti, o jo raštai, užuot buvę šviesa kely, tapo neginčijama dogma, užkertanti tolimesnius ieškojimus. Aristotelis, pats mėgęs stebėti ir mąstyti, žinoma, būtų nepritaręs aklam vėlesnių kartų keliaklupsčiavimui prieš jo raštus. Kai kurios Aristotelio idėjos pagal šiandieninius standartus atrodo itin reakcingos. Pavyzdžiui, jis pritarė vergijai, kaip natūraliam dėsniui, ir buvo įsitikinęs, kad moterys iš prigimties yra žemesnės rūšies būtybės. (Žinoma, abi šios idėjos atspindėjo vyraujančias to meto pažiūras.) Antra vertus, daugelis Aristotelio teiginių yra neįtikėtinai šiuolaikiški, pavyzdžiui: „skurdas yra revoliucijos ir nusikaltimų tėvas” ir „kiekvienas, pamąstęs apie žmonijos valdymo meną, įsitikina, jog imperijų likimas priklauso nuo jaunimo išsilavinimo.”<ref name=":6" /> (Aristotelio laikais visuotinio švietimo, žinoma, nebuvo.)
Paskutiniais šimtmečiais Aristotelio įtaka ir reputacija gerokai sumažėjo. Vis dėlto jo įtakingumas galingas ir truko pakankamai ilgai.<ref name=":7" />
== Bibliografija ==
'''Apie Aristotelį'''
* Ackrill, J. L. „Aristotelis“.
'''Vertimai į lietuvių kalbą'''
* „Apie sielą“ (vertė Vosylius Sezemanas).
* „Poetika“ (vertė Marcelinas Ročka).
* „Rinktiniai raštai“ (vertė Jonas Dumčius, Marcelinas Ročka, Vosylius Sezemanas; įvadinis straisnis
* „Politika“ (vertė Mindaugas Strockis).
* „Metafizika (Fragmentai iš pirmos, septintos ir tryliktos knygų)“ (vertė A. Kairienė) // ''Estetikos istorija. Antologija. I dalis''.
* „Didžioji etika. Antra knyga“ (vertė A. Kairienė) // ''Estetikos istorija. Antologija. I dalis''.
* „Medicina“ (vertė Linara Bartkuvienė) // ''Graikai.''
== Šaltiniai ==
== Nuorodos ==
{{wikiquote}}▼
* [http://www.spauda.lt/plato/plato.htm Platonas ir Aristotelis]
* [http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/5713 Atsitiktinumas]
* [http://knygurojus.weebly.com/uploads/1/7/6/4/17644159/aristotelis.1994-krantai_-_j.l.ackrill.pdf Aristotelis]▼
▲*[http://knygurojus.weebly.com/uploads/1/7/6/4/17644159/aristotelis.1994-krantai_-_j.l.ackrill.pdf Aristotelis]
* [http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LB00/Aristotelis._Poetika.LB0300.pdf Poetika]
* [http://serveris.blogas.lt/aristotelis-74.html Biografija]
* [http://www.enciklopedija.lt/aristotelis/ Enciklopedija]
* [http://aplinkkeliai.lt/filosofijos-istorija/vienos-savokos-eksplikacija-metafizika-apibrezimai-ir-dalys/ Metafizika]
▲{{wikiquote}}
[[Kategorija:Senovės Graikijos filosofai]]
|