Vladas Daumantas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Per [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmąjį pasaulinį karą]] dalyvavo [[Lozanos lietuvių I konferencija|Lozanos]] (1916 m., 1918 m.), [[Berno konferencija|Berno]] (1916 m., 1917 m.) ir [[Hagos konferencija|Hagos]] (1916 m.) konferencijose. 1917 m. sausio 31 m. rengė pasaulinę Lietuvos dieną. [[Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti|Nukentėjusiųjų dėl karo šalpos komiteto]] ir Lietuvos informacinio biuro Lozanoje narys.<ref name=":3">Vaitkevičius Vykintas. Vladas Daumantas, ''Visuotinė lietuvių enciklopedija''. Vilnius, 2003, t. 4, p. 534.</ref>

Nuo 1918 m. rugsėjo V. Daumantas – įgaliotas [[Lietuvos Taryba|Lietuvos Tarybos]] atstovas, o nuo 1919 m. sausio – pirmasis Lietuvos ambasadorius Šveicarijoje. 1919 m. balandžio – gegužės mėn. jis kaip Užsienio reikalų ministerijos atstovas dalyvavo [[Jurgis Šaulys|Jurgio Šaulio]] vadovaujamos delegacijos derybose su Lenkija dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo ir valstybinės sienų nustatymo. 1919 m. pabaigoje V. Daumantas iš politikos pasitraukė, bet iki 1921 m. gruodžio dar gyveno Šveicarijoje ir Vokietijoje.<ref name=":3" />

V. Daumantas gyveno [[Kaunas|Kaune]], įvairiose Aleksoto ir Naujamiesčio vietose, nuo 1933 m. sausio 1 d. – keturių kambarių bute Donelaičio g. 31 (dabar – 67). Šis butas, kurio šeimininkas buvo [[XXVII knygos mylėtojų draugija|XXVII knygos mylėtojų draugijos]] narys, su išmanymu ir aistra kaupiantis meno kūrinius bei knygas, amžininkų pasakojimu, priminė muziejų su puikiais taikomosios, vaizduojamosios dailės rinkiniais ir biblioteka. Pastarosios puošmena – renesansinio įrišimo Jono Bretkūno ''Postilė'' (1591).<ref>Aleknavičienė Ona. „Nebibliografinė“ Jono Bretkūno ''Postilė'' (1591): Vlado Daumanto egzempliorius, ''Archivum Lithuanicum''  Wiesbaden, 2004, t. 6, 63–86.</ref>

1941 m. kovo 28 d. Teisingumo Liaudies Komisaro Povilo Pakarklio įsakymu Nr. 559 ''Vlado Daumanto įstaiga,'' šešiolika metų veikusi jo bute, buvo uždaryta, o jis pats tą pačią dieną iš prisiekusio vertėjo pareigų atleistas; tų pačių metų liepos 30 d. Teisingumo ministras [[Mečislovas Mackevičius]] V. Daumantą sugrąžino į vertėjo pareigas, kurias jis ėjo iki pirmosios sovietinės okupacijos pradžios.

1944 m. liepą V. Daumantas daugelį meno vertybių patikėjo saugoti [[Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus|Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus]] darbuotojams, o pats, išgabendamas dvylika kitų vertybių dėžių, pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1951 m. V. Daumantas gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje; čia dirbo atsitiktinius valytojo, liftininko ir kitus darbus, o kompozitoriaus [[Vladas Jakubėnas|Vlado Jakubėno]] namų pusrūsyje, kuriame gyveno iki pat mirties 1977 m., kaupė knygas, žemėlapius ir meno kūrinius. Kai kurias vertybes iš V. Daumanto čia nupirko [[Kazys Varnelis]] ir 1998 m. atvežė į Lietuvą. Likusi naujosios V. Daumanto bibliotekos dalis po jo mirties pateko į aukcioną ir buvo išsklaidyta. Daugelis knygų iš Kaune likusios V. Daumanto bibliotekos (ji buvo nacionalizuota, vėliau šis įsakas atšauktas) per antrąją sovietinę okupaciją pateko į Nacionalinę[[Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka|Lietuvos nacionalinę M. Mažvydo biblioteką]], [[Vilniaus universiteto biblioteka|Vilniaus universiteto bibliotekos]] Retų spaudinių skyrių, Sankt Peterburgo, Maskvos bibliotekas. 

V. Daumantas palaidotas [[Lietuvių tautinės kapinės|Lietuvių tautinėse kapinėse]] Čikagoje (kapo Nr. K L17 B23E G3). Jo antkapį puošia tautinės juostos raštai, Vytis su ąžuolo šakomis, o užrašas skelbia: ''A † A'' ''Konsulas Vladas Daumantas 1885–1977 | Dieve, pasigailėk manęs''.