Vladas Daumantas: Skirtumas tarp puslapio versijų

''Klausiau filosofijos, istorijos, pagelbinių istorijos šakų (chronologija, numizmatika, paleografija) ir dailės meno istorijos, kurioj srytyj specijalizavaus. Daktaro laipsnį gauti disertaciją buvau pradėjęs rašyti apie Lietuvos baroką, bet, karui ištikus ir vokiečiams Lietuvą užėmus, pradėtą darbą dėl medegos stokos baigti, greitos karo pabaigos belaukiant, nepasisekė'' – vėliau rašė V. Daumantas savo autobiografijoje.<ref name=":2">[''Kauno apygardos teismas. Daumantas-Dzimidavičius Vladas'']. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 478, ap. 1, b. 65, l. 1, 2, 6.</ref>

[[Lozanos lietuvių III konferencija|Lozanos lietuvių konferencijos]] įgaliotas V. Daumantas sukūrė valstybės herbą [[Vytis|Vytį]] bei pašto ženklus, parengė Lietuvos žemėlapį (''Carte de la Lituanie'')<ref>[http://www.maps4u.lt/lt/includes/siuntiniai/Z/Carte_de_Lituanie.jpg Carte de La LITUANIAE]</ref> su istorinėmis valstybės sienomis nuo karaliaus Mindaugo laikų; tai 3000 egz. tiražu [[Bernas|Berne]] išspausdintas, 1:1 500 000 mastelio, puikios kokybės spalvotas žemėlapis su lietuviškais vietovardžiais. Jo ''pareikalavimas buvo toks didelis, kad tuoj reikėjo leisti antrą, o kiek vėliau ir trečią laidą. Šis žemėlapis vėliau figūravo visuose [[Versalio rūmai|Versalio]] rūmų kambariuose [[Versalio taika|Taikos tarybų]] metu. Jis prisidėjo prie to, kad [[Versalio sutartis|Taikos konferencijos]] dalyviai pripažino didelę Lietuvą ir lenkam buvo daug darbo, kol ją apkarpė'', – rašė savo prisiminimuose šių įvykių dalyvis Antanas Steponaitis.<ref name=":1" />

Nuo 1918 m. rugsėjo V. Daumantas – įgaliotas [[Lietuvos Taryba|Lietuvos Tarybos]] atstovas, o nuo 1919 m. sausio – pirmasis Lietuvos ambasadorius Šveicarijoje. 1919 m. balandžio – gegužės mėn. jis kaip Užsienio reikalų ministerijos atstovas dalyvavo [[Jurgis Šaulys|Jurgio Šaulio]] vadovaujamos delegacijos derybose su Lenkija dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo ir valstybinės sienų nustatymo. 1919 m. pabaigoje V. Daumantas iš politikos pasitraukė, bet iki 1921 m. gruodžio dar gyveno Šveicarijoje ir Vokietijoje.

Nuo 1923 m. spalio VladasV. Daumantas dirbo prancūzų kalbos stilistu Lietuvos Respublikos Finansų ministerijoje, o 1925 m. sausio 1 d. teisingumo ministras [[Antanas Tumėnas]] jam pavedė eiti Kauno apygardos teismo prisiekusiojo vertėjo pareigas<ref name=":2" /> (V. Daumantas mokėjo šias užsienio kalbas: prancūzų, vokiečių, italų, rusų, lenkų, lotynų ir iš dalies – anglų kalbas).

V. Daumantas gyveno [[Kaunas|Kaune]], įvairiose Aleksoto ir Naujamiesčio vietose, nuo 1933 m. sausio 1 d. – keturių kambarių bute Donelaičio g. 31 (dabar – 67). Šis butas, kurio šeimininkas buvo XXVII knygos mylėtojų draugijos narys, su išmanymu ir aistra kaupiantis meno kūrinius bei knygas, amžininkų pasakojimu, priminė muziejų su puikiais taikomosios, vaizduojamosios dailės rinkiniais ir biblioteka. Pastarosios puošmena – renesansinio įrišimo Jono Bretkūno ''Postilė'' (1591).<ref>Aleknavičienė Ona. „Nebibliografinė“ Jono Bretkūno ''Postilė'' (1591): Vlado Daumanto egzempliorius, ''Archivum Lithuanicum''  Wiesbaden, 2004, t. 6, 63–86.</ref>

1938 m. V. Daumantas sudarė civilinę santuoką su Kredito banko tarnautoja Antanina Vaitkevičaite. 1941 m. kovo 28 d. Teisingumo Liaudies Komisaro Povilo Pakarklio įsakymu Nr. 559 ''Vlado Daumanto įstaiga'' buvo uždaryta, o jis pats tą pačią dieną iš prisiekusio vertėjo pareigų atleistas; 1941tų m.pačių metų liepos 30 d. Teisingumo ministras [[Mečislovas Mackevičius]] V. Daumantą sugrąžino į vertėjo pareigas, kurias jis ėjo iki pirmosios sovietinės okupacijos pradžios.

1944 m. liepą V. Daumantas daugelį meno vertybių patikėjo saugoti [[Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus|Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus]] darbuotojams, o pats, išgabendamas dvylika kitų vertybių dėžių, pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1951 m. V. Daumantas gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje; čia dirbo atsitiktinius darbus (valytojuvalytojo, liftininkuliftininko ir kt.)kitus darbus, o kompozitoriaus [[Vladas Jakubėnas|Vlado Jakubėno]] namų pusrūsyje, kuriame gyveno iki pat mirties, kaupė knygas, žemėlapius ir meno kūrinius. Kai kurias vertybes iš V. Daumanto čia nupirko [[Kazys Varnelis]] ir 1998 m. atvežė į Lietuvą. Likusi naujosios V. Daumanto bibliotekos dalis po jo mirties pateko į aukcioną ir buvo išsklaidyta. Daugelis knygų iš Kaune likusios V. Daumanto bibliotekos (ji buvo nacionalizuota, vėliau šis įsakas atšauktas) per antrąją sovietinę okupaciją pateko į Nacionalinę M. Mažvydo biblioteką, Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyrių, Sankt Peterburgo, Maskvos bibliotekas.