Samuel Beckett: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 36:
Pokario dramų temos artimos [[Egzistencializmas|egzistencializmui]]. Pagrindiniai kūrybos motyvai: žmogus gali įsakinėti kitam, žmogus gali aklai paklusti įsakymams. [[1969]] m. gavo [[Nobelio literatūros premija|Nobelio literatūros premiją]].
'''Ankstyvoji vaikystė
Beketų šeima priklausė Airijos anglikonų bažnyčiai. Šeimos namus, Coldrinage, Dublino priemiestyje Foksroke, sudarė didelis namas ir sodas su teniso kortu, pastatytas 1903 m. Samuelio tėvo Viljamo. Namai buvo apylinkėse, kuriose jis dažnai mėgo vaikščioti su savo tėvu ir tų apylinkių vaizdai atsispindi jo prozoje.
Samuelis Beketas gimė 1906 m. balandžio 13 d. Viljamo Franko Beketo (William Frank Beckett; topografo ir hugenoto palikuonis), ir Marijos Jones Rojė (Maria Jones Roe, medicinos sesuo), kai abiem buvo 35, o jie susituokė 1901 metais. Beketas turėjo vieną vyresnį brolį Franką Edvardą Beketą (g. 1902). Sulaukęs penkerių, būsimasis rašytojas pradėjo mokytis muzikos. 1919 m. S. Beketas pradėjo lankyti Portoros karališkąją mokyklą Eniskilene Fermanos grafystėje (joje mokėsi ir Oskaras Vaildas (Oscar Wilde), kaip sportininkas sėkmingai ją baigė ir tapo kriketo mušėju kaire ranka. Vėliau kriketą jis žaidė už Dublino universitetą. Tarp Nobelio premijos laureatų buvo vienintelis pirmos klasės kriketo meistras.
1923–1927 m. S. Beketas studijavo prancūzų, italų, anglų kalbas Šv. Trejybės koledže Dubline (vienas iš jo kuratorių buvo žymus Berklio mokslininkas A. A. Luce), literatūrą, filosofiją, domėjosi teatru. 1926 m. vasarą pirmą kartą atvykęs į Prancūziją, dviračiu apkeliavo Luaros pilis. Gavęs menų bakalauro laipsnį, Dublino universitetui rekomendavus, dvejiems metams išvyko į Paryžių, kuriame suartėjo su airių rašytoju Džeimsu Džoisu (J. Joyce), jam artimais literatais, o 1928 m. tapo Džoiso sekretoriumi, buvo garsiojo „Uliso“, „Dubliniečių“ autoriaus pagalbininku ir juo liko iki garsaus rašytojo gyvenimo pabaigos 1941–aisiais.
24 metų Beketas laimėjo pirmąjį literatūrinį apdovanojimą – 10 svarų už poemą „Whoroscope“, kuri nagrinėjo garsaus filosofo Dekarto apmąstymus apie laiką ir gyvenimo laikinumą. Parašęs studiją apie Marselį Prustą, Beketas priėjo prie išvados, kad pripratimas ir rutina yra „laiko vėžys“. Ši įžvalga vėliau tapo jo absurdo pjesių pagrindine mintimi. 1935–1935 m. rašytojas keliavo po Europą: Airiją, Prancūziją, Angliją, Vokietiją, rašė poemas, įvairias istorijas. Pragyvenimui pelnėsi kurį laiką dėstydamas anglų ir prancūzų kalbas, vėliau – dirbdamas įvairiausius atsitiktinius darbus.
1930 m. gavęs humanitarinių mokslų magistro laipsnį, Beketas grįžo į Dubliną, tačiau aplinka rašytoją slėgė kaip ir tėvynainį Džoisą. 1937 m. nuolatinai apsigyveno Paryžiuje ir pradėjo rašyti prancūzų kalba. Jo kūriniai panašiu metu pasirodydavo angliškai ir prancūziškai.
{{Nobelio literatūros premija}}
| |||