A. Bergsonas (A. Bergson) gimė 1859 m. Spalio 18 d. Paryžiuje, inteligentų šeimoje. Tėvas – lenkų kilmės žydas, puikus pianistas ir vargonininkas, Ženevos konservatorijos dėstytojas, vėliau jos direktorius – išmokė sūnų mylėti muziką. Motina – anglė – supažindino jį su anglų literatūra bei prancūzų menu. Namuose buvo šnekama prancūziškai ir angliškai. Jis žinojo pagrindines Europos kalbas, gerai grojo smuiku ir fortepionufortepijonu, buvo garsus fechtuotojas (vėliau alpinistas), geras matematikas ir literatas. Domėjimasis įvairiomis žmogiškojo gyvenimo sritimis, matyt, ir nulėmė tai, kad A. Bergsonas pasirinko filosofiją, kurią jis studijavo Paryžiaus Aukštojoje mokykloje (École Normale Superieure). Ją baigęs, septynerius metus mokytojavo Prancūzijos provincijoje. Studijavo Plotiną, vėlyvąjį Šelingą, Men de Biraną, Butru, itin mėgo A. Šopenhauerį. 1888 m. apgynė disretaciją „Apie betarpiškus sąmonės duomenis“ („Essai sur les données immédiates de la conscience“). Vėliau, 1889 m. disertacija pasirodo atskira knyga, kuri išgarsina A. Bergsoną. Nuo 1899 m. A. Bergsonas pradėjo mokytojauti Paryžiaus licėjuje, o po dešimties metų gavo Senovės filosofijos katedrą aukštojoje mokykloje. Į jo paskaitas plūsdavo įvairiausi klausytojai – muzikai, sportininkai, dailininkai, gydytojai, netgi kilmingos damos. 1900 m. pasirodo fundamentali A. Bergsono studija „Juokas“ („Le rire“). Po metų jis tampa Moralės Mokslų akademijos nariu . 1907 m. išleidžiama knyga „Kūrybinė evoliucija“ („L‘Evoliution créatrice“). Nuo 1914 m. A. Bergsonas – Prancūzijos akademijos narys. 1919 m. pasirodo vienas iš svarbiausių jo kūrinių – „Dvasinė energija“ („L‘Energie spirituelle“), 1928 m. jam paskiriama Nobelio literatūros premija.
