Renesansas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 84.15.185.5 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homo ergaster keitimas) |
|||
Eilutė 7:
Renesanso intelektualinis pagrindas buvo jo paties suformuota [[Renesanso humanizmas|humanizmo]] versija, sukurta iš naujo atradus klasikinę graikų filosofiją, pvz., [[Protagoras|Protagoro]], kuris sakė, kad "Žmogus yra visa ko matas". Renesanso humanizmas akcentavo antropocentrizmo, individualizmo, tikėjimo mokslo pažangą, kritinio mąstymo vertybes. Šis naujasis mąstymas reiškėsi mene, architektūroje, politikoje, moksle ir literatūroje. Ankstyvaisiais pavyzdžiais gali būti laikomas perspektyvos atsiradimas [[Aliejinė tapyba|aliejinėje tapyboje]] ir atnaujintos žinios kaip naudoti betoną. Kaip kultūrinis judėjimas Renesansas apėmė lotynų ir vietinių kalbų literatūros suklestėjimą, klasikinių šaltinių naudojimą švietime. Politikoje Renesansas prisidėjo prie [[Diplomatija|diplomatijos]] konvencijų susiformavimo, moksle - prie išaugusio dėmesio stebėjimui ir [[Indukcija (metodas)|indukciniam mąstymui]]. Nors metalinių spausdinimo presų išradimas paspartino idėjų sklaidą Europoje XV a. pabaigoje, Renesanso idėjos neišplito tolygiai.
Paprastai sutariama, kad Renesansas prasidėjo [[Florencija|Florencijoje]] XIV a.<ref>Burke, P., ''The European Renaissance: Centre and Peripheries'' 1998)</ref> Kodėl Renesansas atsirado Florencijoje yra įvairių teorijų. Jos atkreipia dėmesį į įvairius faktorius - socialinę tų laikų Florencijos sanklodą ir jos specifiką, politinę struktūrą, dominuojančios [[Medičiai|Medičių]] šeimos patronažą.<ref name=Britannica1>Encyclopædia Britannica, ''Renaissance'', 2008, O.Ed.</ref><ref name="Harris">Har, Michael H. ''History of Libraries in the Western World'', Scarecrow Press Incorporate, 1999, ISBN 0-8108-3724-2</ref><ref name="Norwich">Norwich, John Julius, ''A Short History of Byzantium'', 1997, Knopf, ISBN 0-679-45088-2</ref> Kiti pagrindiniai Renesanso centrai šiaurės italijoje buvo miestai-valstybės [[Venecija]], [[Bolonija]], [[Milanas]] ir galiausiai Roma.
== Terminas ==
Eilutė 105:
* Renesanso muzikos teorija plėtota remiantis antikos laikų autoritetais: [[orfizmas|orfikais]], [[Pitagoras|Pitagoru]], Platonu, [[Boecijus|Boecijumi]]. (1463 m. Marsilio Ficino į lotynų kalbą išvertė „Orfėjaus himnus“, 1484 m. parašė traktatą „Apie muziką“. Renesansinėje ontologijoje muzikai suteikta transcendentinė reikšmė. Pasak M. Ficino, pasaulio siela skamba pagal tam tikrus muzikinius principus, dvasinių pratybų dėka galima išgirsti slaptą sferų harmoniją).
* XIV a. Italijoje ir Prancūzijoje susiformavo liaudiškos muzikos
* Vėlyvajame renesanse išpopuliarėjo nauji muzikiniai žanrai: solinė daina, [[kantata]], [[oratorija]], [[opera]], ilgainiui įtvirtinę [[homofonija|homofoninį]] stilių.
* Renesansiniai instrumentai: [[išilginė fleita]], [[obojus]], [[valtorna]], [[trombonas]], [[viola de gamba]], [[smuikas]], [[ragas]], [[klavesinas]]. Dviejų skirtingų estetinių pasaulėžiūrų – aristokratiškos ir miestietiškos, liaudiškos – konkurenciją liudija skirtingų styginių instrumentų populiarumas. Diduomenės tarpe buvo populiari [[viola]], žemesniuosiuose sluoksniuose – [[smuikas]].
| |||