Tamplieriai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
S Atmestas 78.63.96.222 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (3ofwyrd keitimas)
Eilutė 19:
{{POV}}
[[Vaizdas:Templars Burning.jpg|thumb|250px|left|Tamplierių deginimas ant laužo (Sent Deni Prancūzijos kronika, XIV a.)]]
[[1187]] m. tamplieriai patyrė skaudų pralaimėjimą prieš [[saracėnai|saracėnų]] sultoną [[Saladinas|Saladiną]] [[Hatino mūšis|mūšyje prie Hatino]]. Daug riterių žuvo. [[Jeruzalė]] buvo užimta saracėnų. Po keleto metų tamplieriai buvo priversti pasitraukti iš [[Sirija|Sirijos]]. Jie persikėlė į [[Kipras|Kiprą]], o vėliau iš ten dalis grįžo į [[Prancūzija|Prancūziją]]. Didžiojo magistro pavedimu tamplierių turtas buvo pargabentas į [[Paryžius|Paryžių]] ir padėtas į centrinį tamplierių banką. Jį sudarė 150 000 [[auksas|aukso]] lydinių ir gausybė [[sidabras|sidabro]]. Į šį didžiulį turtą [[XIV amžius|XIV]] amžiaus pradžioje sumanė pasikėsinti Prancūzijos karalius [[Pilypas IV Gražusis]], nurodęs ordino didžiajam magistrui paklusti ir jam tarnauti. Tačiau didysis magistras [[Žakas de Molė]] ([[Molay]]) šį karaliaus reikalavimą atmetė. Prasidėjo užkulisinė ir atvira kova su tamplieriais, kaltinant juos įvairiomis nedorybėmis bei erezija, Kristaus mokslo paniekinimu, kenkimu Bažnyčiai, vaikų tvirkinimu ir pan. Iš pradžių ordiną šioje kovoje rėmė popiežius, turėjęs savo sąskaitų su Prancūzijos karaliumi. Vėliau Prancūzijos karaliui pavyko įkalbėti Romos popiežių [[Klemensas V|Klemensą V]] stoti jo pusėn. 1307 m. spalio 13 (penktadienį) karaliaus nurodymu Žakas de Molė ir Prancūzijoje esantys tamplieriai buvo suimti, o jų turtas konfiskuotas. Žiaurių kankinimų metu tamplieriai buvo priversti prisipažinti nebūtomis nuodėmėmis. [[1312]] m. [[balandžio 5]] d. popiežius Klemensas V išleido bulę, nukreiptą prieš ordiną. Ordinas buvo uždraustas. Paryžiuje buvo surengtas 540 tamplierių teismo procesas. Nepaisant riterių pareiškimų, kad jų prisipažinimai buvo išgauti kankinimais, jų nebuvo pasigailėta. Daugelyje Prancūzijos miestų tamplieriai buvo sudeginti ant laužų. Ordiną uždraudus, didysis magistras ir dar keturi aukšti ordino pareigūnai iš pradžių buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Bet kadangi po to didysis magistras staiga viešai atsisakė savo parodymų, jis, kaip neatgailaujantis eretikas, buvo sudegintas [[1314]] m. [[kovo 19]] d. Paryžiuje, Notre Damo aikštėje.
[[Vaizdas:Siegel Tempelritter (Cropped).png|thumb|150px|Tamplierių antspaudas.]]
Pasak legendos, apgaubtas laužo liepsnos paskutinis Ordino didysis magistras pakvietė karalių ir tamplierių neapgynusį popiežių susitikti Dievo teisme, o valdovo palikuonis prakeikė iki septintos kartos. Prakeiksmas išsipildė: po dviejų savaičių mirė popiežius, rudenį – Prancūzijos karalius. Manoma, kad juos nunuodijo gyvi likę Ordino nariai – nuodų paslapčių žinovai. Netrukus, nepalikę vyriškos lyties įpėdinių, vienas po kito mirė ir Pilypo Gražiojo sūnūs. Į Prancūzijos sostą įžengė nauja valdovų dinastija.