Nortumbrija: Skirtumas tarp puslapio versijų

12 pridėta baitų ,  prieš 4 metus
 
== Istorija ==
Bernicijos karalius Etelfritas užkariavo Deirą [[604]] m. Jį nugalėjo ir užmušė Rytų Anglijos karalius [[Redvaldas]] prie Idlo upės [[616]] m., vėliau į Nortumbrijos sostą pasodinęs Edviną, Dewiros karaliaus Elos sūnų. Edvinas, priėmęs krikštą [[627]] m., greitai tapo vienu galingiausių Anglijos karaliumi. Jis buvo vadinamas Bretvalda, užkariavo [[Meno Sala|Meno salą]] ir [[Gvinedo karalystė|Gvinedo karalystę]] Velse. [[633]] m. jį nugalėjo Hatfyld Čeiso mūšyje ištremtas Gvinedo karalius Kadvaloną (''Cadwallon ap Cadfan'') ir MerkijosMersijos karalius [[Penda]].
 
Po Edvino mirties Berniciją valdė Etelfrito sūnus [[Eanfritas]], o Deirą Edvino pusbrolis [[Osrikas]]. Kitais metais juos nužudė Kadvalonas, kuris tęsė invaziją į Nortumbriją. Eanfrito brolis Osvaldas, padedamas Dal Riatos karaliaus Domnal Breko, nužudė Kadvaloną Hevenfyldo mūšyje [[634]] m. Po to Osvaldas išplėtė savo karalystę į šiaurę ir vakarus, kur buvo [[Kambrų kalba|kambriškai]] kalbančios [[Regedas|Regedo]] ir [[Stratklaidas|Stratklaido]] karalystės. Jis sugrąžino krikščionybę į Nortumbriją, kai paskyrė airių vienuolį Šv. Aidaną iš Jonos salos krikštyti gyventojus. Karalystėje paplito keltiška krikščionybė, Lindisfarne buvo įkurtas vienuolynas.
 
[[642]] m. MerkijosMersijos karalius Penda nugalėjo ir užmušė Osvaldą Maserfyldo mūšyje [[655]] m. jis pradėjo masišką Nortumbrijos invaziją, padedamas Deiros vicekaraliaus Etelvaldo, bet Pendą sutriuškino mažesnės Osvaldo įpėdinio Osvio pajėgos Vinvaedo mūšyje. Penda mūšyje žuvo, o Osvis užvaldė Nortumbriją ir Merkiją[[Mersija|Mersiją]].
 
[[664]] m. įvyko Vitbio susirinkimas dėl Vėlykų šventimo laiko. Nesutarimas iškilo tarp keltiškos bažnyčios, įtakingos Nortumbrijoje, ir Romos katalikų, kuriems priklausė Pietų Anglija ir Vakarų Europa. Nortumbrija perėjo į Romos katalikų pusę ir vyskupas Kolmanas išvyko į Joną. Vyskupystės centras buvo perkeltas iš Lindisfarnės į Jorką. Tai rodė didėjančią santykių su Pietų Anglija svarbą.
 
Nortumbrija prarado MerkijąMersiją apie 650 m. po sėkmingo Pendos sūnaus Vulfherės sukilimo, bet išliko stipria karalyste iki pralaimėjimo [[Piktai|piktams]] Dun Nechtaino mūšyje [[685]] m. Osvio sūnus [[Ekgfritas]], Nortumbrijos karalius, žuvo, karalystės galia šiaurėje smuko. Aldfrito, netikro Ekgfrito brolio, taikus valdymas sumažino žalą ir nuolatinis nestabilumas vyravo Nortumbrijoje po Aldfrito mirties [[704]] m.
 
[[867]] m. danai broliai Halfdanas Ragnarsonas ir Ivaras Bekaulis užėmė Nortumbriją ir į sostą pasodino savo marionetę Ekgberhtą. Nepaisant krašto nuniokojimo, danų valdžioje klestėjo prekyba, ypač Jorke. Nortumbriją valdė įvairūs anglų ir vikingų karaliai, kol po Eriko Haraldsono mirties ją prijungė Anglijos karalius [[Edredas]]
3 684

pakeitimai