Viduramžių menas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SubRE (aptarimas | indėlis)
SubRE (aptarimas | indėlis)
Eilutė 24:
[[Vaizdas:Paris psaulter gr139 fol1v.jpg|thumb|left|Karalius Davidas groja arfa – X a. Paryžiaus psalmynas.]]
 
Bizantijos menas – graikiakalbėjegraikakalbėje [[Bizantija|Bizantijos]] imperijos teritorijoje vyravusi meno kryptis, susiformavusi po Romos imperijos skilimo į Rytų ir Vakarų. Šis periodas prasideda maždaug nuo [[V m.eamžius|V. amžiaus]].
 
730–843 metais daug Bizantiškųjųbizantiškųjų ikonų buvo sunaikinta „Kovos su ikonomis“ikonoklastiniu (angl. Iconoclasm) laikotarpiu, daugiausia jų išliko [[Italija|Italijoje]] (Romoje ir Ravenoje), [[Egiptas|Egipte]] ir [[Šv. Kotrynos vienuolynas|Šv. Katerinos vienuolyne]] Sinajaus kalne.
 
Dėl religinių ir kultūrinių priežasčių Bizantijos menas buvo labai konservatyvus, tačiau išlaikė graikų realizmo tradicijas, kas konfrontavo su Viduramžiais gaja antirealizmo ir hieratiškumo (šventumo) banga. Bizantijos periodo menas labiau priminė [[Antika|Antikos]] meną – kūrėjai neatsisakė perspektyvos, o scenos ir herojai atrodė žymiai realiau. Šiame periode buvo sukurti kokybiškiausi meno kūriniai per visą Viduramžių periodą. Kaip centrinį meno krypties miestą galima išskirti [[Konstantinopolis|Konstantinopolį]]. Didžiausi Bizantiškojo periodo pasekimai yra bažnyčių monumentinės freskos ir mozaikos.