Smardonės šaltinis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Smardonės šaltinis'''  – [[Karstas (reiškinys)|karstinės]] kilmės [[versmė]], hidrogeologinis [[Sąrašas:Lietuvos gamtos paminklai|gamtos paminklas]]. Šaltinis yra [[Biržų rajonas|Biržų rajone]], [[Biržų regioninis parkas|Biržų regioniniame parke]], [[likėnai|Likėnų]] reabilitacijos ligoninės teritorijoje.

Šaltinio duburio skersmuo 15 ir 17 metrų. Šaltinio krantai [[priemolis|priemolingi]], padengti [[velėna]]. [[1961]]  m. jo debitas buvo 540 l/s. Tai būta paties veržliausio Lietuvos šaltinio. Tačiau 1961  m. atlikus [[melioracija|melioracijos]] darbus, jo galia sumažėjo iki 14 l/s. Šaltinio debitas nėra pastovus, svyruoja 130-540130–540 l/s, o po labai sausringų laikotarpių būna gerokai mažesnis, kone lygus nuliui. Šis šaltinis tai [[Smardonė]]s upelio pradžia.

Į Smardonės šaltinį vanduo atiteka iš sukarstėjusių [[Tatula|Tatulos]] svitos [[uoliena|uolienų]], jis kartokas gerti, turi silpną [[sieros vandenilis|sieros vandenilio]] dujų, papuvusio kiaušinio kvapą. Šis vanduo nedidelės bendros [[mineralizacija|mineralizacijos]], [[KietisVandens (vandens)kietis|kietas]], kalcio sulfatinis. Šaltinio vandens [[cheminė sudėtis|sudėties]] pirmuosius tyrimus yra atlikęs ir [[1816]]  m. rezultatus paskelbęs [[Theodor Grotthuss|Theodoras Grotthussas]]  – Pakruojo rajono Gedučių dvare gimęs ir gyvenęs elektrochemijos mokslo pradininkas.

[[2011]]  m. sutvarkyta Smardonės šaltinio aplinka. Akmenų metiniu sutvirtintas eroduojamas šaltinio krantas, išretinti pakrantėje augę medžiai, išlyginta apsauginė zona, skaldele padengtas pėsčiųjų takas.

Dėl karstelėjusio skonio ir išsiskiriančių sieros vandenilio dujų kvapo čionykščiai gyventojai į Smardonės šaltinį atkreipė dėmesį labai seniai, o specifinė smarvė logiškai padiktavo ir atitinkamo vardo parinkimą. Jie nevartojo vandens iš šio šaltinio mėsai, kavai ar arbatai virti, bet naudojo duonai kepti, maudymuisi; vanduo tiko besigydantiems gurkšnoti, mazgotis akis, taip pat tiesiog šaltinyje mirkyti skaudamas rankas, kojas. Apie Smardonės šaltinio, kaip turinčio gydomųjų savybių, panaudojimą bene pirmosios žinios yra jau iš [[1587]]  m. rašytinių dokumentų. [[1938]] metais atidarius Likėnų gydyklą kol nebuvo gręžinių, mineralinio vandens buvo semiamasi iš šaltinių, taigi ir iš didžiojo Smardonės šaltinio, naudojant jį vonioms, gydomajam purvui praskiesti gydant įvairias ligas.