Prancūzų kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Homobot (aptarimas | indėlis)
S Automatizuotas kalbos klaidų taisymas.
Ed1974LT (aptarimas | indėlis)
Eilutė 20:
== Istorija ==
=== Romėnų įsiveržimas į Galiją ===
Prancūzų kalba susidarė iš liaudinės [[lotynų kalba|lotynų kalbos]], išstūmusios vietines kalbas. Iki [[romėnai|romėnų]] įsiveržimo į [[Galija|Galiją]] (58-52 m. pr. m. e., vadovavo [[Julijus Cezaris]]) šiuolaikinės Prancūzijos teritorijoje daugiausia gyveno [[keltai|keltų]] gentys, kurias romėnai vadino [[Galai|galais]], tačiau buvo ir kitų etninių/kalbinių grupių – [[iberai|iberų]] pietų Prancūzijoje ir [[Ispanija|Ispanijoje]], [[ligūrai|ligūrų]] Viduržemio jūros pakrantėje, [[graikai|graikų]] savo kolonijose (pvz., Masalijoje šiuolaikinio [[Marselis|Marselio]] vietoje), [[finikiečiai|finikiečių]], [[vaskonai|vaskonų]] (Prancūzijos pietvakariuose).
 
Nors prancūzai mėgsta save kildinti iš [[galai|galų]] (''nos ancêtres les Gaulois''), tačiau šiuolaikinėje prancūzų kalboje yra mažiau nei 200 keltiškos kilmės žodžių (daugiausia vietovių ir augalų pavadinimaipavadinimų bei [[žemdirbystė]]s [[terminas|terminaiterminų]]). Savo ruožtu, kai kurie gališki žodžiai, kuriems nebuvo atitikmenų lotynų kalboje, pateko į lotynų kalbą (pvz., [[apranga|aprangos]] pavadinimas ''les braies''). Lotynų kalba greitai tapo visos Galijos [[lingua franca]], vartojama [[prekyba|prekybos]], valstybiniams ir [[švietimas|švietimo]] reikalams (tačiau tai buvo ne klasikinė lotynų kalba, o šnekamoji [[liaudinė lotynų kalba]], kuria kalbėjo romėnų kareiviai ir prekybininkai).
 
=== Frankai ===
Eilutė 28:
 
=== Langue d'Oïl ===
Viduramžių italų poetas [[Dante Alighieri|Dantė]], lotyniškai rašydamas savąją ''[[De vulgari eloquentia]]'', romanų kalbas suskirstė taip: „''nam alii oc, alii si, alii vero dicunt oil''“ („vieni sako oc, kiti sako si, o dar kiti sako oïl“). Tuo jis išskyrė 3 kalbų grupes: ''oïl kalbas'' (šiaurės Prancūzijoje); ''oc kalbas'' (pietų Prancūzijoje) ir ''si kalbas'' ([[Italija|Italijoje]] ir [[Iberijos pusiasalis|Iberijos pusiasalyje]]). Šiuolaikiniai kalbininkai viduramžių Prancūzijos kalbas skirto į 3 geografinius pogrupius: ''[[Oïl kalbos|Langue d'oïl]]'' ir ''[[Oksitanų kalba|Langue d'oc]]'' yra dvi pagrindinės grupės, o trečioji, [[Franko-provansalų kalba|FrankoFrankų-provansalų]], laikoma tarpine tarp pirmųjų dviejų grupių.
 
Šiuolaikinė prancūzų kalba yra ''langue d'oïl'', t. y. kalba, kuri vartoja žodį "oïl" (dabartinėje kalboje "oui"), reiškiantį „taip“. Šios kalbos (pikardų, valonų, frankų, normanų) buvo veikiamos germaniškų kalbų, kuriomis kalbėjųkalbėjo užkariautojai [[frankai]] (nuo [[Klovis|Klovio I]] valdymo laikų išplėtę savo įtaką į visą šiaurinę Galiją). Šiuolaikinė prancūzų kalba susidarė iš [[Paryžius|Paryžiaus]] apylinkėse vartotos ''Oïl'' kalbos (frankiškoji teorija), arba iš standartizuotos oficialios kalbos, kuri rėmėsi visoms ''Oïl'' kalboms būdingomis savybėmis ([[lingua franca]] teorija). Žodis ''Oïl'' kilęs iš lotyniškojo ''hoc ille'' („taip yra“).
 
''Langue d'oc'' kalbos, kuriose žodis „taip“ buvo ''oc'', yra kalbų grupė Prancūzijos pietuose ir Ispanijos šiaurėje (priklauso tokios kalbos kaip [[Gaskonų kalba|gaskonų]] ir [[Provansalų kalba|provansalų]]); šios kalbos beveik nepatyrė frankų įtakos. Žodis ''oc/òc'' kilęs iš lotyniškojo ''hoc''.