Druskininkai: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1863]] m. Druskininkų apylinkėse veikė sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą [[1865]] m. caro valdžia pardavė Druskininkus pulkininkui K. Štrandmanui (''Strantmann'').<ref>http://www.druskininkumuziejus.lt/lt/diic/druskininku-istorijos-apzvalga/?page=3</ref> 1876 m. iš jo kurortą nupirko trijų asmenų bendrovė.<ref>Lietuviškoji enciklopedija. VII t. Kaunas:Spaudos fondas, 1939. P.37.</ref> [[1871]] m. gaisras sunaikino didesnę miesto dalį, o [[1884]] m. sudegė gydyklos. [[1893]] m. Druskininkams suteiktos miesto teisės. [[1895]] m. pastatyta [[Druskininkų Šv. Pantaleono cerkvė]] bei [[Druskininkų Šv. Arkangelo Gabrieliaus cerkvė]]. [[1899]] m. pradėjo veikti naujos maudyklės Ratnyčios upėje, plaukti garlaivis į [[Gardinas|Gardiną]].

 

 

1909 m. Druskininkuose lankėsi 5000 svečių<ref>Lietuviškoji enciklopedija. VII t. Kaunas:Spaudos fondas, 1939. P.38.</ref>, o [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] išvakarėse 1913 m. - 18 600 poilsiautojų.<ref>http://www.druskininkumuziejus.lt/lt/diic/druskininku-istorijos-apzvalga/?page=4</ref> Kilus karui Druskininkai tapo smarkių mūšių arena ir smarkiai nukentėjo. Pusė miestelio buvo sugriauta, sudegė 2/3 miško.<ref>Lietuviškoji enciklopedija. VII t. Kaunas:Spaudos fondas, 1939. P.38.</ref> Druskininkai tapo karo arena ir vykstant [[Lenkijos-sovietų karas|Lenkijos-sovietų karui]]. [[Nemuno mūšis|Nemuno mūšio]] metu bandydami užeiti sovietų kariuomenei į užnugarį lenkai puolė Seinus, kuriuose tuo metu buvo lietuvių kariuomenė, tuomet toliau link Druskininkų, kur užėmė lietuvių kariuomenės ginamą strateginės reikšmės medinį tiltą per Nemuną ir judėjo toliau link Varanavo ir Lydos. Tiltą Druskininkuose lenkams pavyko užimti tik po 11 nesėkmingų bandymų, į nelaisvę pateko 80 lietuvių karių<ref>Lech Wyszczelski, "Polish-Russian War of 1919-1920", tom.2, Bellona, ​​Warsaw 2010, P.517</ref>