Afganistano karas (1979–1989): Skirtumas tarp puslapio versijų

1953 m. – 1963 m. Afganistaną faktiškai valdė kunigaikštis Muhamedas Daudas Chanas (kaip premjeras), kol nebuvo nuverstas karaliaus Muhamedo Zahiro Chano. [[Monarchas]] paėmęs valdžią į savo rankas, palaipsniui politinę santvarką keitė į [[konstitucinė monarchija|konstitucinę monarchiją]], įvedė politines partijas ir 1969 m. sausį suorganizavo pirmus laisvus rinkimus. 1969 m. vykusius antruosius rinkimus, kaip ir pirmus, laimėjo provyriausybinės jėgos ir didžiausiųju [[Klanas (antropologija)|klanų]] vadovai. 1969 m. rinkimuose taip pat vietas gavo [[komunizmas|komunistai]], kurie buvo iškelti Liaudies Afganistano Demokratinės Partijos (LADP). Tarp jų buvo [[Babrakas Karmalis]] ir [[Hafizullahas Aminas]]. LADP nuo 1965 m. vadovavo Nuras Muhamedas Tarakis, kuris po rinkimų įgavo stipriausią poziciją ir pradėjo vesti antimonarchinę propagandą. Didelė sausra, per kurią mirė dešimtys tūkstančių žmonių, o taip pat [[TSRS]] žvalgybos LADP inspiruoti (afganistaniečiai komunistai faktiškai buvo [[KGB]] infiltruoti, Babrakas Karmalis buvo tarybinių agentu) <ref>Kristoperis Andrevas, Olegas Gordijevskis, ''KGB'', vertė Rafaėlis Brzeskis, Belonos leidykla, Varšuva 1997, ISBN 83-11-08667-2, str.503. </ref> visuomeniniai protestai ir neramumai privedė prie 1973 m. vyriausybės ir karaliaus Zahero nuvertimo, kurį įvykdė jo [[svainis]], [[generolas]] Muhamedas Daudas Chanas – turintis didelį palaikymą tarp karininkų komunistų ir LADP vadovybės.

Tarybinės armijos jėgos buvo telkiamos prie sienos (konkrečiai prie Tadžikijos, Uzbekijos ir Tukmėnijos), taip pat prie autostradų tinklo rusų nutiesto dar 8-ajame dešimtmetyje. Taip pat strateginiuose miestuose, tokiuose, kaip [[Kandaharas]] ir Heratas, o taip pat svarbiame komunikaciniame slėnyje Panšzire, esančiame šalies šiaurės rytuose. Domėjimosi objektu buvo ir turtingi [[dujos|dujų]] ir kiti telkiniai, kurie buvo skirti TSRS. Tarybinė armija kontroliavo apie 20 % Afganistano teritorijos.

Buvo naudojami taip pat sunkieji ginklai: tankai, didelio kalibro patrankos ir sraigtasparniai (daugiausiai [[Mi-24]]), o taip pat bombardavimas. Iš lėktuvų numesta apie 20 milijonų pėstininkų [[Mina|minų]], taip pat ant žemės ūkiui naudojamų laukų, siekiant apsunkinti valstiečiams naudotis žeme, taip pat buvo nuodijamas vanduo ir naudojamos [[mina-žaisliukas|minos-žaisliukai]] (prieš pėstininkus nukreiptos minos, kurios dėl savo įvairių spalvų ir ornamentų pritraukdavo dėmesį, bet jas paėmus į rankas jos sprogdavo, todėl žmogus galėdavo net mirti). Armija galėjo neribotai naudoti ginklus, bet apie [[1986]] m. palaipsniui pradėjo prarasti Afganistano kontrolę, iš dalies to priežastimi buvo [[CŽV]] pagalba sutikus [[JAV]] vyriausybei, kuri pradėjo tiekti karinę amuniciją – taip pat tais laikais naujus ginklus kovoje su sraigtasparniais rankinio paleidimo raketas [[FIM-92 Stinger]]ius.

Iš kitos pusės mudžahedai, dažniausiai atstovaujantys fundamentalistinį judėjimą, žudė valstiečius, kurie perėmė laisvą po žemės reformos žemę, merginas einančias į mokyklą, mokytojus, kurie mokė merginas ir gydytojus, turėjusius kontaktą su moterimis, kurios nenešiojo [[burka|burkų]], o taip pat moteris, kurios neįprastai rengėsi ir t. t. Taip pat kankino ir žudė Tarybinės ir Afganistano kariuomenės karius, dažniausiai už padarytus nusikaltimus ar progai pasitaikius. Kartais taikė tokį kankinimo būdą: žmogui duodavo narkotikų, paskui jį pakabindavo aukštyn kojom ir aplupdavo odą. Kai narkotikai baigdavo veikti žmogus arba išprotėdavo arba mirdavo nuo skausmų. Toks kankinimo būdas buvo vadinamas Raudonąja tulpe. Taip pat Tarybinius karius versdavo priimti musulmonų tikėjimą. Jau per tarybinės armijos intervenciją prasidėjo konfliktai tarp modžachedų ir skirtingų genčių dėl religinių ar politinių nesutarimų.

Afganistano ūkio ir kultūros sužlugdymas, o taip pat masinė emigracija (apie 5 mln. pabėgėlių) buvo tik šalutiniai karo padaliniai. Pakistano rėmimas [[fundamentalizmas|fundamentalistinio]] mudžachedų režimo, kuriam vadovavo Gulbudinas Hekmatijaras, o taip pat vakarų nesidomėjimas Afganistanu 90 – aisiai metais (nes dėl radikalių musulmonų veiksmų žlugo galimybė kontroliuoti Afganistaną), valdžią 1992 m. paėmė islamo fundamentalistai. Tragiškomis pasekmėmis baigėsi senųjų mudžakėdų po mėnesio pradėtas pilietinis karas, kuris nusinešė apie 400 000 žmonių gyvybių ir sunaikino [[Kabulas|Kabulą]] (jau 80 – aisiais metais miestas buvo nukentėjęs), o galiausiai valdžią parėmė fanatiški [[Talibanas|Talibai]]. Jie įvedė griežtas musulmoniškas moralės normas. Jų opozicija kontroliavo tik mažą Afganistano dalį. Po rugsėjo 11 d. įvykių JAV buvo nuspręsta, kad Afganistane slapstosi Osam bin Laden’as, todėl JAV parėmė Talibų opoziciją ir ji paėmė valdžią.