Sionizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Idėja sukurti nepriklausomą žydų [[valstybė|valstybę]] atsirado XIX a. gale [[Europa|Europos]] [[žydai|žydų]] tarpe. Pirmą kartą planai sukurti žydų valstybę buvo išdėstyti 1862 m. [[Mozė Hesas|Mozės Heso]] (''Moses Hess'') knygoje „Roma ir Jeruzalė“. Pagrindinius sionizmo principus XIX a. suformulavo [[Teodoras Herclis]] (''Theodor Herzl''). Šis judėjimas apjungė keliolika kongresų, kuriuose buvo diskutuota apie galimybę sukurti „juridiškai apsaugotas žydų tautos gyvenvietes“. 1896 m. Teodoras Herclis savo darbe „Žydų valstybė“ (''„Judenstaat“'') pateikė koncepciją, pagal kurią žydai ne tik etninė – religinė kategorija, o taip pat ir [[tauta|tautinė]]. Sionizmas buvo atsakas į augančias [[Antisemitizmas|antisemitines]] nuotaikas, Europoje kuriantis tautinėms valstybėms. Žydai ne tik prarasdavo savo išskirtinės privilegijas, bet net nesugebėdavo tapti lygiateisiais valstybių nariais, daugiausiai dėl jų religijos ir kultūros. XX a. viduryje sionizmas paskatino žydų valstybės, Izraelio, sukūrimą.

Pirmoje XX a. pusėje išsiskyrė keletas ideologinių sionizmo krypčių. Svarbiausios iš jų: sionizmas – socializmas, sionizmas – revizionizmas ir religinis sionizmas. Sionistai socialistai, dominavę iki 1970 m., tvirtino, kad Izraelio ekonomika turi būti grindžiama [[socializmas|socializmo]] principais. Prie jų galima priskirti ir sionizmo pradininkus Mozę Hesą ir Teodorą Herclį. Tarp žymiausių tokios pakraipos politinių lyderių buvo [[Davidas Ben Gurionas]] (1886 m. – 1973 m.), kuris ir paskelbė Izraelio nepriklausomybę, o taip pat buvo pirmuoju šalies vadovu. Bet palaipsniui „Mapai“ partija (dabar „Avoda“), vadovaujama Beno-Guriono, prarado populiarumą ir pati atsiribojo nuo socialistinės ideologijos.