Katana: Skirtumas tarp puslapio versijų

Katana atsirado Muromači laikotarpiu (1392-1573), besikeičiant mūšio sąlygoms.Mažėjo mūšiu su žirgais todėl reikėjo lengvesnio ir trumpesnio kardo, kad būtu patogu nešiotis. Mūšio metu reikėdavo greitos karių reakcijos, todėl katana buvo laikoma makštyse atvirkščiai - ašmenimis į viršų, kad ištraukiant kardą būtų galima iš karto suduoti smūgį. Iki [[VIII amžius|VIII]] amžiaus kardai makštyse būdavo laikomi ašmenimis į apačią. Nors katanos turėjo pranašumą samurajai dar plačiai naudojo ''tači'' (Jp ''Tachi''), Muromači periodo pabaigoje  katanos visiškai pakeitė ''tači'' ir tapo pagrindiniu samurajaus ginklu. Ankstyvajame [[Edo laikotarpis|Edo]] periode [[Šogunatas]] uždraudė valstiečiams turėti ar nešioti katanas. Dėl to, kad buvo taikos metas katanų gamyba sumažėjo ir jos dažniausiai buvo gaminamos pasirodymams ar kaip auka šventyklai. Nors ir sumažėjo gamyba, katana ištobulėjo, nes atsirado daugiau resursų ir meistrai galėjo tarpusavyje dalintis žiniomis bei gamybos būdais.<ref>C.U. Guido Schiller and S. Alexander Takeuchi, Ph.D. ''The Mountings of Japanese Swords.'' University of North Alabama.</ref>

1645 metais išėjo įstatymas dėl „''Daishō''; katanos ir šukuosenos nuostatos“ kuriose apibrėžė, kad katana negali būti ilgesnė nei 84-87 centimetrai.<ref>''Sword History | Shadow Of Leaves''. [Internete] : <nowiki>http://www.shadowofleaves.com/sword-history/</nowiki>. [2016-10-11].</ref>

Katana dažnai buvo nešiojama kartu su [[Vakizašis|vakizašiu]], labai panašiu, tik trumpesniu kardu. Katana taip pat galėjo būti nešiojama ir su [[tantas|tantu]], peilį primenančiu kardu. Katanos ir vakizašio pora vadinama ''Daishō''. Tai simbolizavo samurajaus socialines galias ir asmeninę garbę. Namuose [[Samurajus|samurajai]] laikydavo ''[[:en:Daishō|Daishō]]'' ant stovo ašmenimis į viršų.<ref>Japanese Sword Society of Hawaii. 2016. ''Japanese Sword Society of Hawaii''. [Internete]: <nowiki>http://jssh.org/koto.html#/2</nowiki>. [2016-10-26].</ref>

Japonijai pralaimėjus [[Antrasis pasaulinis karas|Antrąjį pasaulį karą]], jie buvo okupuoti [[Jungtinės Amerikos Valstijos|JAV]] ir turėjo atiduoti visus ginklus, net estetine funkciją atlikusius kardus. Buvo vėl uždrausta kardų gamyba ir apie 400 000 istoriškai svarbių ir meniškų kardų buvo išvėstą į Jungtines Amerikos Valstijas išlydyta ar atiduoti kariams kaip laimėtojams.  Tuo metu dingo ir vienas žymiausių Japonijos kardų [[Hondžio Masamunė]] (Jp. Honjo Masamune)<ref>Yamatosaxon 2016. ''The Honjo Masamune: A Lost Japanese Treasure | The Daily Beagle''. [Internete] : <nowiki>https://thedailybeagle.net/2014/03/23/the-honjo-masamune-a-lost-japanese-treasure/</nowiki>. [2016-11-10].</ref> šis kardas buvo laikomas Japonijos nacionalinė vertybė, bet deja jis buvo prarastas ir nėra rastas iki šiol. Daug kardų buvo gražinta į Japonija, daug ir nebe sugrįžo.   Okupacijos laikotarpiu buvo pagaminta tik apie 60 kardų, kurie atliko aukojimo funkciją naujoms šventykloms ir svarbiems renginiams. 1953 metais buvo leista vėl gaminti japoniškus kardus, buvo daug likusių dar  gyvų meistrų ir užrašų, kurie padėjo atkurti katanos gaminimo būdą.

Katanos  Japonijoje yra vis dar gaminamos pagal senovinius papročius. Dabar jos atlieka estetine funkciją, kalamos ritualams ir šventėm ir tai pat turistų ir kolekcionierių įsigijimui. Katana yra Japonijos kultūros palikimas todėl savo gražiu ji stebina ir šių dienų žmogų. Katana gali įsigyti beveik bet kas, nes jos visos yra priregistruojamos policijos ir visos rastos neregistruotos katanos iškart būna tiriamos policijos, kaip galimas nusikaltimo įrankis. Parduotuvėse dažniausiai katanas galima įsigyti tik nuo 18 metų. Ribojamas kiekis katanų,galimu per metus padaryti meistras, taip šios katanos išlaiko savo puikumą ir nesuprastėja kokybė.<ref>Encyclopedia of Japan. 2016. ''Samurai Sword (Katana)'' [Internete] Available at: <nowiki>https://doyouknowjapan.com/katana/</nowiki>. [2016-11-10].</ref>

Dėl dažnų karų atsirado įvairių kovos stilių bei begale mokyklų, kurių mokiniai atrasdavo kažką naujo ir taip atidarydavo naujas mokyklas. [[:en:Kenjutsu|Kendžutsu]] (Jp. Kenjutsu) – kardo meno mokyklos, kurios mokydavo, kaip kuo tikslingiau ir tobuliau nugalėti priešininką panaudojus kuo mažiau veiksmų. Iš jo išėjo daug kitų menų, kaip [[:en:Iaido|Iaido]] – menus kur siekiama greitai išsitraukti kardą ir taip apsiginti nuo staigaus priešininko puolimo, ši technika naudojama kontratakavimui.<ref>D.Lowry(1986) Art of Japanese sword - Bokken; pg 18-26</ref><ref>Mol, S. (2003) ''Classical Weaponry of Japan: Special Weapons and Tactics of the Martial Art.''</ref>

Tai kovos būdas, kai naudojami 2 kardai vienu metu. Dešinė ranka laiko ilgesnį kardą, kairė trumpesnį, ilgesnis kardas dažniausiai būdavo katana, o trumpesnis vakizaši. Šitokiu būdu trumpesnis kardas buvo naudojamas atremti priešininko smūgius, o ilgesnis atakuoti priešininką. Šiam kovos menui reikėjo beveik tobulos koordinacijos, tačiau šis būdas laido kariui turėti daugybe būdų, kaip atakuoti ar apsiginti nuo priešininko. Žinomiausia šio kovos būdo mokykla buvo Niten Iči Rių (Jp. Niten Ichi Ryū), kurios įkūrėjas buvo [[Miyamoto Musashi|Minamoto Musaši]] (Jp. Minamoto Musashi).<ref>''Miyamoto Musashi (2015) Penkių žiedų knyga.Obuolys leidikla.''</ref>

Kardas kaitinamas iki raudonumo ir merkiamas į vandenį, šis procesas labai svarbus todėl dažniausiai būdavo atliekamas naktį , kad kalvis gerai matytų kardo raudonumą ir jame esančius komponentus. Pirmiausia įkaitinama krosnis, kad temperatūra tolygiai pasiskirstytų. Kalvis įdeda katanos rankeną į krosnyje esanti metalo bloką su išpjova ir sujungia juos odiniu diržu. Tada kalvis dar kaitina katana kelis kartus nukreipiąs ašmenis į viršu ir kelis kartus nukreipiąs į apačia. Tai daromą, kad sulygintu kardo temperatūrą visose kardo vietose.  Kai kardas raudonuoja iš karščio kalvis jį pamerkia į vandenį. Tada kalvis vėl įdeda kataną į krosnį, kardas kaitinamas iki 160 laipsnių temperatūros ir vėl merkiamas į vandenį. Šiuo procesu panaikinama likusi įtampa karde. Jai kardas tinkamas kalvis užteps 2% azoto rūgšties ir etanolio tirpalu, kad metalo paviršius parodytų visą rašto grožį. Beformuojant ašmenisašmen

is kardas šiek tiek įlinksta. Lėtesnis neaštrios pusės šaldymas padaro kardą įlinkusį ilgai po to kai susiformuoja ašmenys.  Įlinkimas kardo kartais susiformuoja natūraliai, bet įlinkimo laipsnis būna iš pradžių suplanuotas, jai neatitinka norimo, kalvis jį pataiso.

Kardas baigiamas gaminti ir siunčiamas meistrui paskutiniam patikrinimui, jai viskas meistrui patinka šis kardas laikomas geru.{{Commons|<ref>M.Morimoto (2004) ''The Forging of a Japanese Katana}}.'' Colorado School of Mines</ref>