Ankstyvosios krikščionybės menas: Skirtumas tarp puslapio versijų

→‎Apžvalga: -Hugo.arg teiginys, kuris yra jo paties dedukuotas, be šaltinio
(→‎Apžvalga: -Hugo.arg teiginys, kuris yra jo paties dedukuotas, be šaltinio)
Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama, tikintieji persekiojami. Jie slaptai rinkdavosi požeminiuose kapinynuose − katakombose. Tai būdavo arba tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienose iškaltose ir sutvirtintose nišose įrengdavo laidojimo vietas. Sienas ir lubas puošė piešiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Kiekvienas piešinys buvo vis kitokio turinio, suprantamas vien tikintiesiems. Piemuo tarp avių, ant pečių nešantis ėriuką, simbolizavo [[Jėzus Kristus|Jėsų Kristų]]. Bendrai, ankstyvieji krikščionys stengėsi tikėjimo mintis perteikti vaizdine simbolika, o ne konkrečiu turiniu. Iki krikščionybės patvirtinimo valstybine Romos [[religija]] buvo vengiama vaizduoti tiesiogiai Kristaus kančios ir nukryžiavimo scenas. Vienas būdingiausių katakombų dekoravimo pavyzdžių išliko ''Santi Marcellino e Pietro'' katakombose Romoje. Šie kūriniai nepasižymi atlikimo kruopštumu ir tikriausiai būdavo kuriami kurios nors šventės, susirinkimų proga. Tapyba katakombose gyvavo iki IV a. Ankstyvuosiuose krikščionių sienų piešiniuose stebimas antikinių klasikinių tapybos formų perėmimas, o simbolikoje − krikščionybės ryšių su [[judaizmas|judaizmu]] nagrinėjimo atspindys.
 
[[Skulptūra]] ankstyvojoje krikščionybėje buvo antraeilės svarbos menas. Krikščionys neperėmė laisvai stovinčios, natūralaus žmogaus dydžio antikinės skulptūros tradicijos, nes krikščioniškoje tradicijoje laikytasi iš judėjų perimto įstatymo niekaip nemėginti atvaizduoti Dievo. Krikščioniškosios skulptūros pavyzdžiai pasirodė nuo III a. vidurio ant reikšmingesnių bendruomenės narių [[sarkofagas|sarkofagų]]. Jų reljefai atkartojo katakombų tapybos temas ir sekė iš romėnų reljefinės skulptūros. Vienas iš šio meno pavyzdžių yra [[sarkofagas]] iš Romos ''Santa Maria Antiqua'' bažnyčios. Ankstyvieji krikščionys neturėjo savų maldų namų ir tikriausiai daugiausiai rinkdavosi privačiuose namuose, kurių maldos patalpos buvo dekoruotos krikščioniškomis temomis kaip [[Dura-Europas|Dura-Europose]] Sirijoje atrastoje buveinėje.
 
[[Konstantinas I|Konstantino I]] (valdė 324–337 m.) valdymo metu krikščionybė buvo pripažinta valstybine religija. Per trumpą laiką buvo pastatyta daug krikščionių bažnyčių Romoje bei Konstantinopolyje ir kituose svarbiuose imperijos miestuose. Bažnyčios modeliu tapo bazilikos tipo pastatai. Anksčiau bazilikos tarnavo kaip biržos, susirinkimų arba teismo salės. Ankstyvosios krikščionybės bazilikos − tai pailgi pastatai, visada besitęsiantys iš vakarų į rytus. Įėjimas paprastai iš vakarų pusės. Dvi kolonų eilės išilgai dalijo bažnyčią į tris dalis − navas. Vidurinioji nava gerokai platesnė ir aukštesnė už šonines, jos viršutinėje dalyje − langai. Ši viršutinė, saupės apšviečiama dalis - svarbiausias bazilikos požymis. Langų buvo ir šoninių navų sienose. Rytinėje bažnyčios dalyje paprastai būdavo dar viena nava, statmena kitoms − [[transeptas]]. Jos išorinėje pusėje buvo išsikišusi pusapvalė niša altoriui − [[apsidė]]. Lubos plokščios arba jų visai nebuvo. Reikšmingiausiu krikščionių statiniu buvo senoji Šv. Petro bazilika (pastatyta 319−329 m., perstatyta XVI−XVII a.) Vatikano kalvoje Romoje, kuri žinoma iš piešinių. Ji buvo pastatyta virš Šv. Petro kapo, jos apsidė, neįprastai, buvo vakarų pusėje.
9 367

pakeitimai