Ankstyvosios krikščionybės menas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama, tikintieji persekiojami. Jie slaptai rinkdavosi požeminiuose kapinynuose − katakombose. Tai būdavo arba tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienose iškaltose ir sutvirtintose nišose įrengdavo laidojimo vietas. Sienas ir lubas puošė piešiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Kiekvienas piešinys buvo vis kitokio turinio, suprantamas vien tikintiesiems. Piemuo tarp avių, ant pečių nešantis ėriuką, simbolizavo [[Jėzus Kristus|Jėsų Kristų]]. Bendrai, ankstyvieji krikščionys stengėsi tikėjimo mintis perteikti vaizdine simbolika, o ne konkrečiu turiniu. Iki krikščionybės patvirtinimo valstybine Romos [[religija]] buvo vengiama vaizduoti tiesiogiai Kristaus kančios ir nukryžiavimo scenas. Vienas būdingiausių katakombų dekoravimo pavyzdžių išliko ''Santi Marcellino e Pietro'' katakombose Romoje. Šie kūriniai nepasižymi atlikimo kruopštumu ir tikriausiatikriausiai būdavo kuriami kurios nors šventės, susirinkimų proga. Tapyba katakombose gyvavo iki IV a. Ankstyvuosiuose krikščionių sienų piešiniuose stebimas antikinių klasikinių tapybos formų perėmimas, o simbolikoje − krikščionybės ryšių su [[judaizmas|judaizmu]] nagrinėjimo atspindys.

Suprantama, statytojai detales galėjo keisti. Kai kuriose bažnyčiose buvo erdvus prieangis, kitose -− kolonomis apsuptas kiemas, navų − dažnai penkios, septynios, kartais net devynios. Paprastai bažnyčios buvo bebokštės, bet neretai šalia jų statytos varpinės. Krikščionys taip pat perėmė ir romėnų centrinio plano, apvalių ar daugiakampio sienų pastatų statybų tradiciją (pvz., ''Santa Costanza'' bažnyčia). Bažnyčios vidų puošė sienų tapyba ir mozaikos − iš daugybės įvairiaspalvių akmenukų ir stikliukų sudėlioti paveikslai. Spalvų darnumas bažnyčiai teikdavo nepaprastumo, šventiškumo. Mozaikose vaizduojami įvykiai iš šventosios krikščionių knygos − Biblijos.