Juozas Vitkus-Kazimieraitis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SakalasG (aptarimas | indėlis)
SakalasG (aptarimas | indėlis)
Eilutė 41:
1938 m. [[pulkininkas leitenantas]], pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją. Aktyviai bendradarbiavo „[[Kardas (žurnalas)|Karde]]“, „[[Karys (žurnalas)|Karyje]]“, „[[Mūsų žinynas|Mūsų žinyne]]“ ir kt., buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.<ref>[http://www.genocid.lt/centras/lt/334/a/ Biografija]</ref>
 
1941 metais buvo [[Lietuvos aktyvistų frontas|Lietuvos aktyvistų fronto]] (LAF) Vilniaus štabo nariu, rengusiu [[1941 m. birželio sukilimas|1941 m. birželio sukilimą]]. Lietuvos1941 okupacijosm. metaisprasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė. įVokiečių [[Dzūkija|Dzūkiją]]okupacijos metais dirbo inžinieriumi, įsidarbinobuvo [[Kabeliai|Kabelių]]Lietuvių girininkijojefronto buhalteriu.Vilniaus [[1945]] m.štabo gegužėsnarys, mėn.kūrė įkūrėpogrindinę Dzūkųantinacinę grupėsbei partizanųantikomunistinę štabąkarinę „Kęstučio” organizaciją, vienijodėstė pogrindinėje karo mokykloje rezistencinęinžinerijos veiklądisciplinas.
 
Antros sovietinės Lietuvos okupacijos metais pasitraukė į [[Dzūkija|Dzūkiją]], įsidarbino [[Kabeliai|Kabelių]] girininkijoje buhalteriu. [[1945]] m. gegužės mėn. įkūrė Dzūkų grupės partizanų štabą, vienijo rezistencinę veiklą.
Mūšyje su [[NKVD]] padaliniais Žaliamiškyje prie Liškiavos (Lazdijų aps.) 1946 m. [[liepos 2]] d. buvo sunkiai sužeistas, po kelių valandų mirė.
 
1945 m. gegužės 7 d. J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A” apygardą, o 1946 m. pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.
 
1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį “Laisvės varpas”.
 
Mūšyje su [[NKVD]] padaliniais Žaliamiškyje prie Liškiavos (Lazdijų aps.) 1946 m. [[liepos 2]] d. buvo sunkiai sužeistas, po kelių valandų mirė.
 
{{citata|Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų savo vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tęsėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…|[[Adolfas Ramanauskas-Vanagas]]}}