Zigmantas Vaza mirė [[1632]] m. [[balandžio 30]] d., iškaraliavęsiškeliavęs net 44 m. Jo valdymas nei [[Lietuva]]i nei [[Lenkija]]i nieko gero nedavė. Būdamas didelis savimyla, užsispyrėlis ir turėdamas daugybę visokių didelių planų, kurių nemokėjo siekti, jis užtraukė savo valstybėms tik daug vargo. Visą jo valdymo laikotarpį truko sunkūs karai. Dėl jo nesugebėjimo Lietuva ir Lenkija neteko beveik visos bendrai valdytosios [[Livonija|Livonijos]]. Dėl jo svajonės sukurti vieną didžiulę valstybę, jo sūnus negavo Maskvos sosto. Tik dėl Maskvos nusilpimo tepavyko atgauti didelius žemių plotus. Kaip tik Zigmanto Vazos laikais tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje įsigalėjo vėliau dar labiau įsivyravusi vidaus netvarka. Didžiūnams kovojant su užsispyrėliu karaliumi ir tarpusavyje, įsigalėjo vadinamoji „''aukso laisvė''" – kas tik buvo galingas, galėjo nieko neklausyti ir elgtis kaip nori. Jo nevykusiai padaryta bažnytinė unija sukiršino rytų apeigų tikinčiuosius (unitus su pravoslavais) ir paruošė dirvą vėlesnėms audroms ir [[Maskva|Maskvos]] įsikišimui. Jo griežtai palaikomi katalikai įsigalėjo, bet užtat tarp katalikų ir protestantų ponų šeimų kaskart vis labiau augo nesantaika, kelianti netvarką. O visa tai ardė valstybės vidaus ramybę, griovė jos pamatus.
