Štuthofo koncentracijos stovykla: Skirtumas tarp puslapio versijų
Naujas puslapis: {{Redirect-distinguish|Stutthof|Struthof|Stuthof}} {{Infobox |above=Stutthof concentration camp |image=360px |caption=Map of ''KL Stutthof'' main camp... |
(Jokio skirtumo)
|
10:55, 22 spalio 2016 versija
| Stutthof concentration camp | |
 Map of KL Stutthof main camp after expansion. The German armaments factory DAW (Deutsche-Ausrüstungs-Werke) to the right (black, outlined in red) by the prisoner barracks. Death gate marked with an arrow, next to the red-brick SS administration building (photo below). The Stutthof Museum permanent exhibit | |
 KL Stutthof Museum panorama, 2007 | |
| Operation | |
|---|---|
| Period | September 2, 1939 – May 9, 1945 |
| Prisoners | 110,000 with 85,000 dead victims |
Štuthofo koncentracijos stovykla buvo nacių Vokietijos koncentracijos stovykla pastatyta nuošalioje, šlapioje ir miškingoje vietovėje, šalia mažo miestelio Štutovo (vokiškai: Stutthof) 34 km į rytus nuo Gdansko miesto, buvusioje laisvojo Dancigo miesto teritorijoje. Koncetracijos stovykla buvo įkurta ant jau egzistuojančių struktūrų, kurios buvau naudojamos Lenkijos inteligentų įkalinimui po vokiečių invazijos į Lenkiją antrojo pasaulinio karo metu.[1] Šimtai pavergtų kalinių (daugiausiai žydų) specializuotuose būriuose pastatė barakus, kurie buvo naudojami naujai koncentracijos stovyklai. Štuthofo koncentracijos stovykla buvo pirmoji koncemtracijos stovykla pastatyta už Vokietijos teritorijos ribų, kuri veikė nuo rugsėjo 2, 1939 ir buvo paskutinė koncentracijos stovykla kurią išlaisvino sąjungininkų pajėgos gegužės 9, 1945 metais. Iš 110,000 deportuotų kalinių, net 85,000 aukų mirė šioje koncentracijos stovykloje."Stutthof, the first Nazi concentration camp outside Germany". JewishGen.org. Retrieved 2013-01-21.
Stovykla
Jau 1936 metais nacių istitucijos laisvame Dancigo mieste pradėjo rinkti duomnis apie žinomus žydų ir lenkų inteligentus. Taip pat slaptai apžiūrinėjo ir rinko tinkamą vietą, kurioje būtų galima įkurti koncentracijo stovyklą. Prieš Štuthofo stovyklai išsiplečiant dideliais mąstais, ji buvo naudojama kaip civilinio kalinimo stovykla valdoma Dancigo policijos viršininko. 1941 lapkričio mėnesį ji tapo “darbo švietimo” stovykla, kurią administravo viekiečių saugumo policija. Galiausiai 1942 m. sausio mėn. Štuthofas tapo įprasta koncentracijos stovykla, kurioje buvo nužudyti tūkstančiai žydų ir romų kilmės žmonių.
Pradinė stovykla (vadinama senąja stovykla), buvo absupta spygliuotos vielos tvora. Ją sudarė aštuoni barakai kaliniams ir “kommandantur”, kuris buvo skirtas SS sargybiniams, iš viso 120,000 m². 1943 m. stovykla buvo išplėsta ir nauja stovykla buvo įkurta šalia jau seniau egzistavusios. Stovykla buvo absupta elektrifikuota spygliuotos vielos tvora ir talpino trisdešimt naujų barakų, išplečiant teritoriją iki 1.2 km². 1943 m. stovykloje buvo pastatytas krematoriumas (skirtas žmonių kūnams deginti) ir dujų kamera. Šie statiniai buvo pastatyti kaip tik laiku tam, kad būtų pradėtas masinis žydų naikinimas. Pagal “Galutinį Sprendimą”, (Galutinis sprendimas- buvo nacių programa masiniam žydų išnaikinimui), Štuthofo stovykla buvo įtraukta į masinio naikinimo sąrašus ir jis turėjo prasidėti 1944 m. birželio mėn. Taip pat prireikus buvo naudojami mobilūs dujų vagonai padidinti maksimalų dujų kameros našumą (per vieną egzekuciją buvo nužudomi 150 žmonių).
Stovyklos personalas
Stovyklos apsaugoje dirbo SS pareigūnai, o po 1943 m. ukrainiečių pagalbininkai.[2] 1942 m. pirma vokietė moteris SS Aufseherinnen atvyko į Štuthofo koncentracijos stovyklą kartu su moterimis kalinėmis. Štuthofo koncentracijos stovyklos komplekse dirbo 295 moterys sargybinės.[3] Tarp žinomų koncentracijos stovyklos prižiūrėtojų moterų buvo: Elisabeth Becker, Erna Beilhardt, Ella Bergmann, Ella Blank, Gerda Bork, Herta Bothe, Erna Boettcher, Hermine Boettcher-Brueckner, Steffi Brillowski, Charlotte Graf, Charlotte Gregor, Charlotte Klein, Gerda Steinhoff, Ewa Paradies ir Jenny- Wanda Barkmann. Trisdešimt keturios moterys, koncentracijos stovyklos apsauginės (tarp jų): Becker, Bothe, Steinhoff, Paradies ir Barkmann, buvo vėliau pripažintos atlikusios nusikaltimus prieš žmogiškumą. Į Štuthofo stovyklos apsaugines- sargybines buvo pradėtos imti moterys iš Danzig miesto ir kitų apylinkių 1944 m. birželio mėn. Jos buvo treniruojamos, nes buvo sargybinių trūkumas po to kai buvo įsteigtas Štuthofo koncentracijos padalinys Bromberg-Ost (Konzentrationslager Bromberg-Ost) Bydgoszcz mieste.[4]
Pasak Terje Emberland, vyriausiojo tyrėjo Norvegijos holokausto ir religinių mažumų centre, keletas Waffen SS savanorių iš Norvegijos dirbo sargybiniais arba instruktoriais su kaliniais iš šiaurės valstybių.[5]
Kaliniai
Pirmieji kaliniai įkalinti Štuthofo koncentracijos stovykloje 1939 m. rugsėjo 2 dieną buvo 150 Lenkijos piliečių, kurie buvo areštuoti Danzigo miesto gatvėse iškart prasidėjus karui. Jau per artimiausias dvi savaites 1939 m. rugsėjo 15 dieną kalinių skaičius pasiekė 6,000. Dešimtys tūkstančių žmonių, tikslaiu net apie 100,000 žmonių įtraukiant lenkus, lietuvius, komunistus ir žydus iš visos Europos, deporatvo į Štuthofo koncentracijos stovyklą.[6] Šis 100,000 žmonių skaičius yra laikomas ganėtinai kukliu, nes tikslus skaičius nėra žinomas dėl to, kad pirmos aukos nebuvo tvarkingai registruojamos žudymo sarašuose ir buvo nusiūstos skubiam sunaikinimui. Kuomet sovietų pajėgos pradėjo žengti į priekį per Estijos teritoriją 1944 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais, Kloogos koncentracijos stovyklos personalas avokavo daugumą kalinių jūra ir nusiuntė juos į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Sąlygos
Žmonės koncentracijos stovykloje gyveno brutualiomis sąlygomis. Daug kalinių mire nuo dėmėtosios šiltinės epidemijos kuri stovykloje kilo du kartus 1942 m. žiemą ir 1944 m. SS sargybiniai atrūšiuodavo kalinius. Tie, kurie buvo silpni arba sergnatys būdavo nužudomi dujomis mažose dujų kamerose. Dujų kamerose buvo naudojamos ciklono B (zyklon B) dujos nuo 1944 m. birželio mėn. Koncentracijos stovyklos gyditojai taip pat žudė sergančius, sužeistus ir silpnus kalinius suleisdami mirtingas injekcijas ar išbandinėdami preparatus su žmonėmis. Daugiau nei 85,000 žmonių buvo nužudyti šioje koncentacijos stovykloje.
Naciai naudojo Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinius priverstiniams darbams. Daug kalinių dirbo SS priklausančiuose versluose tokiuose kaip DAW (Deutsche Ausrüstungswerke), labia saugomoje ginkluotės gamykloje, kuri radosi stovyklos terirorijoje šalia kalinių barakų. Kiti kaliniai dirbo vietinėse plytinėse, privačiose pramonės įmonėse, žemės ūkyje arba koncentracijos stovyklos darbuose. 1944 m. prievartinius darbus atliekančių kalinių jėga tapo labai svarbi ginklavimosi pramonei, Focke-Wulfaircraft gamykla buvo pastatyta Štuthofo koncentracijos stovyklos teritorijoje. Galiausiai Štuthofo koncentracijos stovyklos sistema tapo plačiu priverstinių darbų stovyklų tinklu. Holokausto enciklopedijos vertinimu apie 105 Štuthofo koncentracijos stovyklos mažesnės stovyklos buvo išsidėsčiusios per šiaurinę ir centrinę Lenkiją (kiti šaltiniai suskaičiuoja jų mažiau). Didžiausi Štuthofo stovyklos padaliniai buvo Torun ir Elblag.[7]
Muilo gaminimas iš aukų kūnų
Egzistuoja įrodymai, kad naciai užsiėmė nedidelio masto muilo pagaminto iš kalinių kūnų gamybą, kuris buvo išgautas Štuthofo koncentracijos stovykloje.[8] Štuthofo koncentracijos stovykla buvo viena iš trijų koncentracijos stovyklų kurių žmonių liekanos buvo naudojamos muilo gamybai. Nacių daktaras Rudolf Spanner gamindavo riboto kiekio muilą iš žmonių riebalų ir turėjo siekių tolimesniam produkto kūrimui.[9] Alexander Werth savo knygoje “Rusija karo metu 1941 iki 1945” reportavo, kad 1945 m. netrukus po to kai raudonąji armija išlaisvino Gdansko (Danzig) miestą, jis matė eksperimentinę gamyklą už miesto ribų, kurioje buvo gaminamas muilas iš žmonių kūnų. Pasak Werth ši gamykla buvo valdoma vokiečių profesoriaus Spanner. Tai buvo košmariškas reginys su bakais pilnais žmonių galvų ir kitų marinuotų kūno dalių ir kibirų pilnų medžiagos, kuri buvo muilas iš žmonių kūno.[10]
2006 metais mokslininkai iš Gdansko technologijos universiteto patvirtino ir įrodė, kad naciai vykdė muilo gaminimą iš žmonių kūnų. Šiuos tyrimo rezultatus paskelbė Aušvico- Birkenau valstybinis muziejus pranešime spaudai. Profesorius Andrzej Stołyhwo iš SGGW Varšuvoje analizavo muilo pavydžius gautus iš medicinos akademijos anatomijos istituto Gdanske. Profesorius Andrzej Stołyhwo rado, kad cheminės žmonių muilo savybės buvo panašios pavyzdžiams, kurie buvo naudojami nacių karo nusikaltimams (tarp 1945 metų lapkričio ir 1946 spalio mėn.) įrodyti Tarptautiniame Teisingumo teisme Hagoje.[11]
Mirties žygis
Kalinių evakuacija iš Štuthofo koncentracijos stovyklų sistemos šiaurės Lenkijoje prasidėjo sausio 25 d. 1945 m. Prasidėjus galutinei evakuacijai Štuthofo konecracijos stovyklų sitemoje buvo beveik 50,000 kalinių, dauguma iš jų buvo žydai. Apie 5,000 kalinių iš Štuthofo koncentracijos stovyklos padalinių buvo nuvaryti iki Baltijos jūros kranto, suvaryti į vandenį ir sušaudyti iš kulkosvaidžio. Likę buvo marširuoti į Lauenburg miestą rytų Vokietijoje. Sovietų kariams pakirtus kelią, vokiečiai suvarė išgyvenusius kalinius atgal į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Žigiuodami didelius atstumus žiauriomis žiemos sąlygomis ir kęsdami žiaurų prižiūrėtojų elgesį tūkstančiai mirė.
1945 m. balandžio mėn. likę Štuthofo stovyklos kaliniai buvo pašalinti iš stovyklos Baltijos jūros keliu, nes stovykla buvo absupta sovietų karių. Dar kartą šimtai kalinių buvo suvaryti į jūrą ir sušaudyti. Apie 4,000 kalinių buvo pasodinti į mažą valtį ir išsiūsti į Vokietiją. Kai kurie buvo išsiūsti į Neuengamme koncentracijos stovyklą šalia Hamburgo miesto ir kai kurie į koncentracijos stovyklas išilgai Baltijos jūros. Daugelis pakeliui nuskendo. Barža pilna kalinių buvo išmesta ant kranto Klintholm Havn Danijoje. 1945 m. gegužės mėnesį iš 370 kalinių net 351 buvo išgelbėti. Netrukus prieš vokiečiams pasiduodant kai kurie kaliniai buvo perkleti į Malmö mietą Švedijoje ir paleisti neutralioje šalyje. Buvo apskaičiuota, kad apie 25,000 kalinių, vienas iš dviejų, mirė per Štuthofo koncentracijos stovyklų evakuaciją.[12]
Sovietų pajėgos išlaisvino Štuthofo koncentracijos stovyklą 1945 m. gegužės 9 dieną, išgelbėdami apie 100 kalinių, kurie sugebėjo pasislėpti galutinės stovyklos evakuacijos metu.[13]
Štuthofo teismai
Niurnbergo teismai neteisė Štuthofo koncentracijos stovyklos sargybinių, tačiau Lenkija iškėlė keturis teismus Gdanske prieš buvusius sargybinius ir Štuthofo kapos, kaltindama juos padarius karo nusikaltimus ir nusikaltimus prieš žmoniją. Pirmas teismas vyko nuo 1946 m. balandžio 25 d. iki 1946 m. gegužės 31 d., jis iškeltas prieš 30 buvusių pareigūnų ir Štuthofo stovyklos sargybinių. Sovietų/Lenkijos specialusis baudžiamasis teismas nustatė, kad visi kaltinamieji yra kalti dėl jiems pateiktų kaltinimų. Vienuolika kaltinamųjų, įtraukiant buvusį komandyrių Johann Pauls, buvo nuteisti mirties bausmei. Likę buvo taip pat nusteisti ir gavo įvairių terminų laisvės atėmimo bausmes.
Antrasis teismas vyko nuo 1947 m. spalio 8 d. iki 1947 m. spalio 31 d., prieš Lenkijos specialųjį baudžiamąjį teismą. 24 buvę pareigūnai ir Štuthofo koncentracijos stovyklos sargybiniai buvo patraukti atsakomybėn, teismas pripažino juos kaltais ir nuteisė. Dešimt iš jų buvo nuteisti mirties bausmei.
Trečiasis teismas vyko nuo 1947 m. lapkričio 5 d. iki 1947 m. lapkričio 10 d., prieš Lenkijos specialųjį baudžiamąjį teismą. 20 buvusių pareigūnų ir Štuthofo koncentracijos stovyklos sargybinių buvo patraukti atsakomybėn ir nuteisti. 19 kaltinamųjų pripažinti kaltais ir vienas išteisintas.
Ketvirtasis ir paskutinis teismas taip pat vyko prieš Lenkijos specialųjį baudžiamąjį teismą nuo 1947 m. lapkričio 19 d. iki 1947 m. lakričio 29 d. 27 buvę pareigūnai ir Štuthofo koncentracijos stovyklos sargybiniai buvo patraukti atsakomybėn ir nuteisti. 26 rasti kaltais ir vienas išteisintas.
Šaltiniai
- ↑ Maria Przyłucka (1977). Praca więźniów w obozie koncentracyjnym Stutthof [Prisoner labour at Stutthof] (PDF). Zeszyty Muzeum Stutthof (2). Muzeum Stutthof w Sztutowie. pp. 59 (4–5/19 in PDF). Retrieved 11 February 2015.
- ↑ Holocaust Encyclopedia (20 June 2014). "Stutthof". United States Holocaust Memorial Museum. Retrieved 2 February 2015.
- ↑ Nunca Mas (2007), Datos de 295 Mujeres Pertenecientes a la SS: Christel Bankewitz, Stutthof. Historia Virtual del Holocausto.
- ↑ Benjamin B. Ferencz. Less Than Slaves: Jewish Forced Labor and the Quest for Compensation. Retrieved 2013-06-24.
- ↑ "Norske vakter jobbet i Hitlers konsentrasjonsleire". 2010-01-01. Retrieved 2013-01-21.
- ↑ As an example of communist deportations to Stutthof, see the Danish Horserød camp.
- ↑ Holocaust Encyclopedia (20 June 2014). "Stutthof". United States Holocaust Memorial Museum. Retrieved 2 February 2015.
- ↑ Shermer, Michael; Alex Grobman (2002). Denying history: Who says the Holocaust never happened and why do they say it?. Univ. of California Press. pp. 114–117.
- ↑ "Tests show that Nazis used human remains to make soap". Mail & Guardian Online. Retrieved 2013-01-21.
- ↑ Werth, Alexander (1964). Russia at War, 1941–1945. Dutton. p. 1019.
- ↑ Auschwitz-Birkenau State Museum (October 2006) Human Fat Was Used to Produce Soap in Gdansk during the War. Quote: The corpses used in the experiments were obtained from sources including the mental hospital in Kocborów, the prison in Królewiec [then Konigsburg, now Kaliningrad, Russia], and — despite Spanner's categorical denials — the Stutthof death camp. (PAP)
- ↑ "Stutthof". U.S. Holocaust Memorial Museum. Retrieved 2013-06-24.
- ↑ "Stutthof". U.S. Holocaust Memorial Museum. Retrieved 2013-06-24.