Opera: Skirtumas tarp puslapio versijų

XVII a. [[Prancūzija]] buvo vienintelė [[Europa|Europos]] valstybė, sukūrusi savitą operos tradiciją. Pagrindinis politikos ir kultūros centras buvo karaliaus rūmai [[Paryžius|Paryžiuje]]. Nors italų opera čia buvo žinoma nuo pat jos atsiradimo, tačiau prancūzų operos raidai didžiausios įtakos turėjo rūmų baletas (''ballet de cour'') ir klasicistinis P. Corneille'o, J. Racine'o, Moliero teatras. Prancūzų operai atsirasti pradėjo poeto P. Perrino ir kompozitoriaus R. Cambert'o veikla. Svarbiausias prancūzų operos kūrėjas yra J. B. Lully; kartu su [[Molière|Molieru]] sukūrė komedijos baleto žanrą. Operas, kurios vadinamos lyrinėmis (t. y. dainuojamomis, muzikinėmis) tragedijomis jis pradėjo kurti 1672 m. daugiausia pagal Ph. Quinault libretus. Žymiausios J. B. Lully operos: "Alkestidė" ([[1674 m.|1674]] m.), "Tesėjas" ([[1675 m.|1675 m]].), "Amadis" ([[1684 m.]]), "Armidė" ([[1686 m.]]) Prancūzų operoje dramos vaidmuo buvo ryškesnis nei itališkojoje, svarbesni chorų epizodai, dažniau skambėjo instrumentinė muzika. Iš baleto scenų net susiklostė savitas žanras - opera baletas. Juos kūrė žymiausias XVIII a. prancūzų kompozitorius ir muzikologas J. Ph. Rameau ( žym. operos: "Galantiškoji Indija" ([[1735 m.]]), "Hebės šventė" ([[1739 m.|1739 m]].), "Kastoras ir Poluksas" ([[1737 m.]]), "Zaroastras" ([[1749 m.]]))

[[Anglija|Anglijos]] operoje ryški italų ir prancūzų operos įtaka bei savita anglų teatro tradicija - [[XVII amžius|XVII a.]] pr. klestėjo [[William Shakespeare|V. Šekspyro]] dramos, prancūzų rūmų baletui giminingas žanras. Kita vertus, teatro raidai kliudė [[1640 m.]] [[revoliucija]], pilietiniai karai, teatro draudimas Respublikos laikotarpiu ir kt. Žymiausias kūrėjas - H. Purcellas, vienintelė jo opera - "Didonė ir Enėjas" ([[1699 m.]]). Susiklostė ''semiopera'' (t. y. pusiau opera) - drama, kurioje daug muzikos (H. Purcello muzika [[William Shakespeare|V. Šekspyro]] "Vasarvidžio nakties sapnui", "Audrai"). Vertingų operų sukūrė Th. A. Arne. Anglijoje klestėjo italų opera. Žymiausias jos kūrėjas - [[Georg Friedrich Händel|G. F. Hendelis]], [[1713 m.|1713 metais]] apsigyvenęs Londone ir tapęs karalienės rūmų kompozitoriumi bei Karališkosios muzikos akademijos vadovu. Operas ("[[Gajus Julijus Cezaris|Julijus Cezaris]] Egipte" ([[1724 m.]]), "Tamerlanas" ([[1725 m.]]). "[[Kserksas I|Kserksas]]" ([[1738 m.]])) jis kūrė iki [[1741 m.|1741 metų]] (tuomet buvo parodyta paskutinioji opera "Deidamėja"), vėliau rašė oratorijas. [[XVIII amžius|XVIII a.]] pr. [[Londonas|Londone]] pasirodė savitas anglų teatro žanras - ''dainų opera,'' [[Europa|Europoje]] plintančios komiškosios operos angliškoji atmaina. Pirmąją jų - "Elgetų opera" ([[1728 m.]]) - sukūrė dramaturgas J. Gay'us ir kompozitorius J. Ch. Perpuschas. [[XIX amžius|XIX a.]] pab. - [[XX amžius|XX a.]] pr. talentinga kompozitorių karta sukūrė angliškų operų (F. Delius, G. Holstas, R. Vaughanas-Williamsas).

Dž. Verdis sūkūrė 28 operas: "Obertas, San Bonifačio grafas", "Karalius vienai dienai", "Nabukas", "Lombardai pirmajame kryžiaus žygyje", "Ernani", "Du foskariai", "Žana d'Ark", "Alzyra", "Atila", "Makbetas", "Banditai", "Jeruzalė", "Korsaras", "Lenjano mūšis", "Luiza Miler", "Stifelijus", "Rigoletas", "Trubadūras", "Traviata", "Sicilijos mišparai", "Simonas Bokanegra", "Haroldas", "Kaukių balius", "Likimo galia", "Don Karlas", "Aida", "Otelas", "Falstafas". Jis iš esmės atspindi visą XIX amžiaus 2-osios pusės italų muzikos istoriją. Savo kūryboje plėtodamas italų operos tradicijas, itin pabrėžė vieną romantizmo tendencijų - tautiškumą. Ankstyvasis Dž. Verdžio kūrybos laikotarpis sutapo su italų tautinio atgimimo ''Risorgimento'' laikotarpiu, o jo vardas tapo patriotų simboliu. Šio laikotarpio operos: "Nabukas" ("Nabuchodonosaras") (1842 m.), "Ernani" (1844 m.), "Makbetas" (1847 m.), "Luiza Miler" (1849 m.) žavi ne vien muzikos grožiu, bet ir patriotinėmis, pasipriešinimo prievartai idėjomis. Naujasis Dž. Verdžio kūrybos tarpsnis prasidėjo, kai pasirodė "Rigoletas" (1851 m.), "Traviata" (1853 m.), "Trubadūras" (1853 m.). Siužeto pagrindas - asmeninės "mažųjų žmonių" dramos, istorijos ir visuomenės gyvenimo įvykiai buvo tik jų fonas. Šio laikotarpio operose Dž. Verdžio kūryboje įsikūnijo romantizmo suaktualinta operos prigimties, t. y. operos kaip dramos, idėja. Vėlesnės jo operos ("Sicilijos mišparai" (1855 m.), "Don Karlas" (1867 m.), "Aida" (1871 m.)) didžiosios operos stiliaus. Operoms "Kaukių balius" (1859 m.), "Likimo galia" (1862 m.) būdinga išradingesnė harmonija, originalesnė orkestruotė. didesnės dramaturginės reikšmės ansambliai, leitmotyvais suvienyta operos muzikinė ir dramatinė struktūra. Vėlyvosios Verdžio operos - tragiškasis "Otelas" (1887 m.) ir komiškasis "Falstafas" (1893 m.) - laikomos meniškiausiomis itališkomis operomis. Nuo ankstesniųjų operų "Otelas" skyrėsi nuolatine orkestro motyvų plėtote, transformuojama dramatine, lyrine melodija, nenutrūkstama muzikos tėkme kiekviename veiksme. Joje sukurtos ištisinio muzikinio plėtojamo scenos: numeriai sujungti, rečitatyvai persipynę su melodingais epizodais, veiksmų vientisumas sustiprina nuoseklų operos dramatizmą. Nuolat tobulindamas kūrybos metodus ir techniką, Dž. Verdis labiausiai ištobulino italų operą.