Nikolajus Kuzietis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 80.243.24.165 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Wilnietis keitimas) |
|||
Eilutė 2:
'''Nikolajus Kuzietis''' (''Nicolaus von Cues'', ''Nicolai de Cusa'', ''Nicolaus Cusanus'', tikroji pavardė – '''Nikolaus Chrifftz''', '''Krebs''' g. [[1401]] m. Kūze Pietų [[Vokietija]] – [[1464]] m. [[rugpjūčio 11]] d. [[Todžis]], [[italija|Italijoje]]) – vokiečių [[mokslininkas universalas]] (filosofas, matematikas, astronomas), aukšto rango katalikų dvasininkas (kardinolas).
== Biografija ==
Nikolajus Kuzietis gimė žvejo ir vynuogių augintojo šeimoje. Dar vaikas būdamas pabėgo iš namų. Prieglobstį susirado grafo Teodoriko fon Manderšeido rūmuose. [[Grafas (titulas)|Grafas]] išsiuntė jį mokytis į [[Nyderlandai|Nyderlandus]]. Grįžęs į Vokietiją, Nikolajus studijavo [[Heidelbergo universitetas|Heidelbergo universitete]], kuriame susipažino su nominalistinės viduramžių filosofų koncepcijomis. Vėliau studijavo [[kanonų teisė|bažnytinę]] teisę [[Paduva|Paduvoje]], garsėjusioje [[Averojus|averoistinėmis]] tradicijomis. Čia Nikolajus pradėjo domėtis gamtos mokslais, [[matematika]], medicina, astronomija. Įgijęs [[kanonų teisės daktaras|kanonų teisės daktaro]] laipsnį, grįžo į tėvynę, toliau gilino teologijos žinias [[Kelnas|Kelne]]. Įšventintas į dvasininkus, dirbo ganytojo darbą [[Koblencas|Koblence]], tačiau netrukus gavo tarnybą [[Popiežius|popiežiaus]] kurijoje. Buvo nuvykęs į [[Konstantinopolis|Konstantinopolį]] dalyvauti derybose dėl Rytų ir Vakarų bažnyčių susijungimo.
[[Konstantinopolis|Konstantinopolyje]] Nikolajus Kuzietis įsigijo vertingų graikiškų rankraščių, susipažino su garsiais to meto neoplatonikais – Jurgiu Gemistu Pletonu ir Besarionu Nikėjiečiu (1389/95-[[1472]]). Tai turėjo lemiamą įtaką Nikolajaus Kuziečio pasaulėžiūros formavimuisi. Po kelionės į Konstantinopolį paskelbė pirmuosius filosofijos traktatus.
1448 m. Popiežius [[Mikalojus V]] Nikolajų Kuzietį pakėlė į [[kardinolas|kardinolus]], paskyrė Brikseno vyskupu ir kartu popiežiaus [[Legatas|legatu]] Vokietijoje (1450 m.). Paskirtas generaliniu [[vikaras|vikaru]] (1458 m.) Nikolajus Kuzietis persikėlė gyventi į [[Roma|Romą]].
== Kūryba ==
Didelę gausaus kūrybinio palikimo dalį sudaro teologiniai raštai, pamokslų rinkiniai, matematikos traktatai. Iš
palyginti negausios kūrybos filosofijoje reikšmingiausias yra 3 knygų traktatas „Apie mokytą nežinojimą“ (''De docta ignorantia'', 1440 m.), kuriame išdėstytos pagrindinės Nikolajaus Kuziečio idėjos apie visų gamtos reiškinių tarpusavio ryšį, apie žmogų kaip [[mikrokosmosas|mikrokosmosą]].
Iš kitų reikšmingesnių jo filosofinių veikalų paminėtini tokie: traktatas „Apie prielaidas“ (''De coniecturis'', 1440 m.), kuriame gvildenamos pažinimo, žmogaus ryšio su absoliutu problemos; 4 nedideli traktatai, parašyti [[1442]]–[[1445]] m., apie absoliuto pažinimo galimybes: „Apie paslėptą dievą“ (''De Deo abscondito''), „Apie [[Dievas|dievo]] ieškojimą“ (''De filiatione Dei'') ir „Apie šviesybių tėvo dovaną“ (''De dato Patris luminum'').
Išskirtini traktatai „Apie tapsmą“ („De genesi“, 1447 m.), „Mokyto nežinojimo apologija“ („Apologia doctae ignorantiae“, 1449 m.); 4 knygų ciklas „Nemokša“, kurį sudaro dvi dialogų „Apie išmintį“ knygos ir dialogai „Apie protą“ bei „Apie bandymus su svarstyklėmis“ (''Idiota de Sapentia, de Mente, de staticis experiments'', 1450 m.), traktatas „Apie dievo regėjimą“ (''De visione Dei'', 1453 m.), aiškinantis mistinį dievo pažinimą, „Apie būtį kaip galimybę“ (''De possest'', [[1460]] m.), dviejų knygų traktatas „Apie rutulio žaismą“ (''De lubo globi'', 1463 m.), kuriame išdėstyta atomistinė teorija, „Kompendiumas“ (''Compendiom'', 1463 m.), „Apie išminties vaikymąsi“ (''De venatione sapientiae'', 1463 m.), kur pateikta visos Nikolajaus Kuziečio filosofijos santrauka, ir paskutinis filosofinis jo veikalas „Apie teorijos viršūnę“ (''De apice theoriae'', 1464 m.).
== Literatūra ==
| |||