Saksonijos kunigaikštystė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Naujas puslapis: {{Infolentelė buvusi valstybė |_noautocat = yes |vietinis pavadinimas = Hartogdom Sassen |ilgas pavadinimas = Saksonijos kunigaikštystė |paprastas_pav = |žemynas = Europa |k... |
(Jokio skirtumo)
|
20:37, 24 rugsėjo 2016 versija
Saksonijos kunigaikštystė arba Saksonijos hercogystė (vok. Herzogtum Sachsen) – Šventosios Romos imperijos kunigaikštystė, egzistavusi 804–1296 m. Jos teritorijos koncentravosi istoriniame Žemutinės Saksonijos regione, dab. Vokietijos šiaurės vakarinėje dalyje.
| Hartogdom Sassen Saksonijos kunigaikštystė | ||||
| Rytų Frankų karalystės dalis (iki 962 m.) Šventosios Romos imperijos kunigaikštystė | ||||
| ||||
|
Herbas | ||||
 | ||||
| Sostinė | Nenurodyta | |||
| Kalbos | lotynų, vokiečių žemaičių | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Saksonijos kunigaikščiai | ||||
| 850-961 | Liudolfingų dinastija | |||
| 861-1106 | Bilungų dinastija | |||
| Era | viduramžiai, naujieji laikai | |||
| - Įkurta | 804 m., 804 | |||
| - Panaikinta | 1180 m. | |||
Istorija
VI–VIII a. būsimosios kunigaikštystės teritorijoje egzistavo gentinė konfederacija Senoji Saksonija, kurios gyventojai pagonys saksai aršiai puldinėjo Frankų valstybę. Ji panaikinta jos teritorijas įjungiant į Frankų imperiją. Apkrikštijus ir sutramdžius saksus, apie 804 m. įkurta Saksonijos kunigaikštystė, kuri tapo didžiausia tuometine germanų politine valda.
Ji buvo įsikūrusi tarp Emso ir Elbės upių. Rytuose ribojosi su slavų valdomomis teritorijomis, o vakaruose - su fryzų žemėmis. Šiaurėje ji turėjo sieną su Danijos karalyste. Pati kunigaikštystė buvo dalinama į keturias tradicines valdas. Jos centrinė dalis buvo žinoma kaip Angrija, vakarinė - Vestfalija, rytinė - Ostfalija, o šiaurinė (anapus Elbės) - Nordalbingija.
Iš pradžių kunigaikštystėje viešpatavo Karolingų skiriami vietininkai, tačiau nuo IX a. vidurio čia jau valdo Liudolfas I, kuris įkūrė Liudolfingų dinastiją. 919 m. šios dinastijos atstovas Henrikas Paukštininkas tapo visos Rytų Frankų karalystės karaliumi. Jo įpėdinis buvo Otonas II.
Otonui II tapus karaliumi, savo kunigaikštystės reikalus jis pemažu perleido savo patikėtiniui Hermanui Bilungui. Taip kunigaikštystėje prasidėjo Bilungų dinastija, valdžiusi iki pat XII a. Tuo metu kunigaikštystė aktyviai vykdė kolonizaciją į slavų žemes rytuose: čia buvo įkurtos Bilungo marka, Šiaurės marka ir Rytų marka.
1106 m. mirus kunigaikščiui Magnusui, kuris neturėjo vyriškos lyties įpėdinio, Saksonijos sostą perėmė Lotaras. 1137 m. tapęs imperatoriumi, Saksoniją valdyti atidavė Bavarijos kunigaikščiui Henrikui II iš Velfų giminės. Tuo pat metu į Saksoniją teises reiškė ir Albertas Lokys, kuris buvo Magnuso anūkas (per moterišką liniją), tapęs galingu kunigaikščiu, valdžiusiu Rytų marką. 1138–1142 m. jis valdė Saksoniją, tačiau vėliau čia įsitvirtino Velfas Henrikas III.
Valdant pastarajam, buvo kuriami nauji miestai: išdygo Hildeshaimas, Kaselis, Giustrovas, Liuneburgas, Zalcvėdelis, Šverinas, Brunsvikas ir kt. Henrikas III tapo vienu galingiausių Šventosios Romos imperijos kunigaikščiu.
1180 m., dėl Henriko III nesutarimų su imperatoriumi Frydrichas Barbarosa, Saksonija buvo užpulta ir nukariauta. Kunigaikštystė buvo panaikinta, o jos teritorija suskaldyta į daug smulkių feodalinių valdų, pavaldžių tiesiogiai imperatoriui. Henrikui III buvo paliktas tik Brunsviko miestas, kur sukurta Brunsviko grafystė. Vestfalijoje sukurta galinga Miunsterio vyskupija, šiaurėje - Oldenburgo kunigaikštystė ir pan.
Tolimame rytiniame kunigaikštystės pakraštyje (prie Elbės upės), Alberto Lokio palikuonių (Askanų dinastijos) valdomose žemėse buvo atgaivintas Saksonijos kunigaikščio titulas, tačiau geografiškai kunigaikštystė buvo jau visai kitur. Ji vadinama Jaunesniąja Saksonijos kunigaikštyste.