Žygimantas Augustas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Žygimanto Augusto viešpatavimo pabaigoje caras jau nebepuolė Lietuvos, nes tikėjosi, kad mirus bevaikiui karaliui abiejų jungtinių valstybių ar bent Lietuvos sostas atiteks jam pačiam arba jo sūnui ir [[1571]] m. vėl buvo pasirašytos 3 metų paliaubos. Nuolatinis karo su Maskva pavojus vertė lietuvius neatsisakyti sąjungos su Lenkijos ir sudaryti su ja naują sutartį.

 

[[Vaizdas:Sigismund II August of Poland during Lublin Union in 1569.png|thumb|Žygimantas Augustas Lenkijos Liublino unijos metu, 1569 m.]]

Dar 1530 m. Lenkijos didikai sutiko su Žygimanto Augusto karūnavimu su sąlyga, kad į Lenkiją bus inkorporuotos Lietuva ir Prūsija. Glaudesnei unijai prieštaravo Lietuvos didikai. Kai [[1562]] m. caras Ivanas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes, unijos klausimas pasidarė ypač opus. Bajorija nebenorėjo kariauti ir tikėdama, kad jai padės Lenkija, reikalavo su ja unijos. [[1563]] m. [[lapkričio 1]] d. į Lenkijos seimą [[Varšuva|Varšuvoje]] Ž. Augustas pakvietė ir Lietuvos delegaciją derėtis dėl unijos. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas specialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). Varšuvos seime derybos užtruko iki [[1564]] m. [[vasario 22]] d. (lietuviams išvažiavus, lenkų seimas dar posėdžiavo iki [[kovo 23]] d.). Ginčai buvo itin karšti. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises, gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo, sutikdami tik su bendru valdovu. Jie sutiko atvažiuoti ir į bendrus seimus, bet tik tada, kai bus reikalinga pačiai Lietuvai, ir jokiu būdu nenorėjo išsižadėti savo atskiro seimo. Tuo tarpu karas su Maskva tebeėjo. Lietuvos bajorija ėmė prašyti Žygimanto Augusto, kad kuo greičiausiai būtų pasirašyta unija.