Pierre-Auguste Renoir: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pjeras Ogiustas Renuaras gimė [[1841]] m. [[vasario 25]] d. [[Limožas|Limože]]. Jis buvo šeštasis vaikas iš septynių siuvėjo Leonaro Renuaro ir Margaritos Merlė šeimoje. 1844 m. šeima persikėlė į [[Paryžius|Paryžių]]. 1848−1854 m. O. Renuaras dainavo Šv. Eustachijaus bažnyčios chore. Tuo metu choro vadovu buvo [[Šarlis Guno]]. 1854 m. O. Renuaras dirbo Levi brolių porceliano dažymo dirbtuvėse, kur išmoko kurti gėlių dekorą [[lėkštė]]ms. Jose parodė talentą menui. Levi dirbtuvių dailininkas Emilis Laportė laisvalaikiu tapė ir patarė tuo užsiimti O. Renuarui. Berniukui nutapius savo pirmąjį paveikslą, kuriame buvo pavaizduota [[Adomas ir Ieva|Ieva]], E. Laportė patarė tėvams leisti sūnų mokytis tapti tapytoju (šeimos legendą papasakojo O. Renuaro brolis Edmonas). 1858−1860 m. O. Renuaras tobulinosi kopijuodamas [[Antuanas Vato|A. Vato]], [[Žanas Onorė Fragonaras|Ž. O. Fragonaro]] ir kitų senųjų dailininkų paveikslus [[Luvras|Luvre]], netoli kurio kaip tik buvo įsikūrusi Renuarų šeima. Sutaupęs šiek tiek pinigų O. Renuaras 1862 m. įstojo į [[École des Beaux-Arts|Paryžiaus aukštąją dailės mokyklą]]. Kartu jis lankė privačius užsiėmimus dailininko [[Šarlis Gleras|Šarlio Glero]] studijoje, kurioje sutiko kitus mokinius: [[Klodas Monė|Klodą Monė]], [[Alfredas Sislėjus|Alfredą Sislėjų]], [[Frederikas Bazilis|Frederiką Bazilį]], visų kurių portretus O. Renuaras vėliau nutapė. Jaunuosius dailininkus labiau traukė kasdienio gyvo šiuolaikinio gyvenimo vaizdavimas, nei [[Engras|Engro]] mokinio Š. Glero mokomas šaltas klasikinis stilius vaizduojant tradicines scenas. Tuo metu kitoje mokykloje, ŠveicarųSiuis akademijoje, mokėsi panašių polinkių [[Polis Sezanas]] ir [[Kamilis Pisaro]]. Su F. Bazilio tarpininkavimu dailininkai dažnai susitikdavo.

1863 m. O. Renuaras paliko Š. Glero studiją, 1864 m. jo paveikslas „Esmeralda“ priimtas į kasmetinę oficialaus Paryžiaus salono parodą. 1864 m. O. Renuaras su draugais tapė [[Fontenblo]] miške, populiarioje tapybos vietoje, kurioje dirbo realistiniai tapytojai [[Teodoras Ruso]], [[Žanas Fransua Milė]]. Jaunieji dailininkai tapydami iš natūros dar labiau nei realistiniai tapytojai ieškojo naujų vaizdavimo formų, išsilaisvinimo iš akademinio mokymo klišių. Juos įkvėpė 1863 m. pademonstruotas skandalingas [[Eduaras Manė|E. Manė]] paveikslas „[[Pusryčiai ant žolės]]“ − klasikinės kompozicijos kūrinys, kuriame buvo pavaizduota to meto paryžiečių iškyla gamtoje su apsirėdžiusiais vyrais ir nuogomis moterimis. Jaunieji dailininkai laikė E. Manė naujosios, šiuolaikiškos tapybos vedliu (pats E. Manė vėliau stengėsi atsiriboti nuo impresionistų grupės ir kratėsi judėjimo įkvėpėjo etiketės, bei siekė pripažinimo oficialiame Paryžiaus salone). Skirtingai nuo savo draugų peizažistų, O. Renuaras liko ištikimas figūrinei tapybai ir portretams. Jo ankstyvoji kūryba, ypač moters kūno vaizdavimas, buvo paveikta [[Gustavas Kurbė|G. Kurbė]] naudojamos paletės ir aktų tapybos. 1866 m. O. Renuaras sukūrė pirmąjį didelių matmenų savo paveikslą „Motušės Antoni užeigoje“. 1869 m. jis kartu su K. Monė du mėnesius tapė ''La Grenouillère'' upės vandens pramogų vietovėje prie Paryžiaus. Joje dailininkai naudojo plačius, laisvus potėpius, šviesią paletę stengdamiesi pagauti šviesos srauto pro medžių lapiją ir raibuliavimo vandens paviršiuje efektus. Ši dailininkų išvyka tapo viena reikšmingiausių impresionistinio vaizdavimo stiliaus išsivystymui.

1870−71 m. O. Renuaras dalyvavo Prancūzijos-Prūsijos kare kaipeiliniu eilinis kareiviskareiviu. 1872 m. O. Renuaras sutiko meno dilerį Polį Diuran-Riuelį, kuris tapo visos besikuriančios impresionistų grupės kūrybos propaguotoju. Tais pačiais metais jo paveikslas „Paryžietės, apsirengusios alžyrietėmis“ priimtas į Paryžiaus salono parodą. 1873 m. paveikslas „Raiteliai Bulonės miške“ buvo eksponuotas specialiai surengtoje nepriimtų kūrinių į Paryžiaus saloną parodoje − „Atmestųjų salone“. Jaunųjų dailininkų grupės netenkino, kad jų daugelio darbai buvo nepriimami į Paryžiaus saloną. Jie 1874 m. fotografo [[Feliksas Nadaras|F. Nadaro]] studijoje atidarė pirmąją nepriklausomą parodą, kurioje O. Renuaras išstatė 1 [[pastelė]]s ir 6 aliejinius paveikslus (F. Bazilis buvo žuvęs Prancūzijos-Prūsijos karo metu). Šios parodos metu joje dalyvaujantys dailininkai spaudoje buvo pradėti vadinti „impresionistais“. Paroda susilaukė nuožmios kritikos, tačiau, nors ir neatnešė komercinės sėkmės, kai kurie dailininkai buvo plačiau pastebėti. O. Renuaras susipažino su leidėju Žoržu Šarpantjė, kuris jį rėmė, parūpindavo užsakymų portretams. Antroje parodoje 1876 m. O. Renuaras išstatė 15 paveikslų, tarp jų − „Šokiai Mulen de la Galet kavinėje“. 1877 m. trečiojoje parodoje O. Renuaras išstatė 21 paveikslą. 1879 m. O. Renuaras eksponavo paveikslą „Ponia Šarpantjė su dukterimis“, kuris susilaukė didelės sėkmės Paryžiaus salone, ir įvyko pirmoji jo personalinė paroda žurnalo ''La Vie Moderne'' patalpose, kurią organizavo Ž. Šarpantjė. Leidėjo namuose dailininkas sutiko kitą turtingą rėmėją − bankininką Polį Berarą.

1883 m. įvyko O. Renuaro retrospektyvinė paroda (70 kūrinių) Madlenos bulvare Paryžiuje. 1886 m. P. Diuran-Riuelis pademonstravo jo 39 jo kūrinius bendroje parodoje [[Niujorkas|Niujorke]]. 1887 m. O. Renuaras sukūrė „Didžiąsias mauduoles“, kurios iliustruoja dailininko stilistikos pasikeitimą iš impresionistinės laisvų potėpių į labiau linijinę, klasikinės dailės bruožų turinčią, kurioje vaizduojamos moterų figūros turi skulptūriškumo bruožų. Maždaug iki 1890 m. O. Renuaras demonstravo aiškų atsimetimą nuo impresionistinės tapybos, nors išlaikė impresionistams būdingą šviesią paletę. Atsimetimą galėjo sąlygoti ir dažnos jo kelionės į Pietų Prancūziją, kurios gamta ir saulės šviesa žymiai skyrėsi nuo impresionistų pamėgtų [[Sena|Senos]] pakrančių prie Paryžiaus. Apie 1890 m. O. Renuaras pradėjo domėtis ir įpinti į savo dailę motyvus, įtakotus koloristinės [[Ticianas|Ticiano]] ir [[Rubensas|Rubenso]] tapybos, taip pat,bei XVIII a. prancūzų [[rokokas|rokoko]] dailininkų tapybos. Prancūzijos vyriausybė pakvietė dailininką sukurti paveikslą naujam Liuksemburgo muziejui. Šiuo tikslu O. Renuaras nutapė 5 paveikslo „Dvi mergaitės prie pianino“ versijas, kurios turi sąsajų su XVIII a. [[Žanas Onorė Fragonaras|Ž. O. Fragonaro]] [[buitinis žanras|buities žanro]] scenomis.

1892 m. įvyko O. Renuaro 110 kūrinių retrospektyvinė paroda P. Diuran-Riuelio galerijoje Paryžiuje. Jo finansinė padėtis tapo stabili. 1894 m. dailininką ištiko pirmasis [[reumatas|reumato]] priepuolis, jie darėsi dažnesni. O. Renuaras vis dažniau vykdavo į Pietų Prancūziją, 1899 m. pirmą kartą lankėsi mažame [[Pajūrio Kanė]] (''Cagnes-sur-Mer'') miestelyje [[Prancūzijos Rivjera|Prancūzijos Rivjeroje]], kur 1907 m. įsigijo „Le Kolet“ sodybą ir apsigyveno galutinai. Nepaisant reumatizmo (1910 m. dailininkas nebegalėjo vaikščioti, sunkiai valdė pirštus, tapė su parištais teptukais) O. Renuaras nenutraukė kūrybinės veiklos, tapė šeimos narius, sodo gėles, aktus. Pagal jo nurodymus padėjėjas Richard Guino kūrė skulptūras. O. Renuaro vėlyvoji kūryba nebuvo priimama entuziastingai buvusių jo bendražygių impresionistų, XX a. atliktą paveikslą „Mauduolės“ [[Merė Kasat]] apibūdino žodžiais: ''„nepaprastai storos raudonos moterys su mažomis galvomis“''. Tačiau vėlyvąją O. Renuaro tapybą vertino jaunesnės kartos dailininkai − [[Pablas Pikasas]], [[Anri Matisas]], [[Aristidas Majolis]]. 1915 m. mirė jo žmona Alina (jie oficialiai buvo susituokęsusituokė 1890 m., tikriausiai neoficialiai − 1881 m.). Pjeras Ogiustas Renuaras mirė 1919 m. gruodžio 3 d. Pajūrio Kanė miestelyje, kur palaidotas. Jis susilaukė trijų vaikų: Pjero (1885), Žano (1894) ir Klodo (1901). [[Žanas Renuaras]] tapo vienu iš garsiausių Prancūzijos XX a. kinematografininkų, 1962 m. išleido biografinę knygą „Renuaras, mano tėvas“. Pajūrio Kanė Renuaro sodyboje įsteigtas Renuarų šeimos muziejus.