Gustav Klimt: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Šablonų peradresavimų šalinimas |
|||
Eilutė 39:
Po tapybos Meno istorijos muziejaus įėjime, dailininkai buvo užsakyti sukurti paveikslus Vienos universiteto Didžiajai salei. Ernstas Klimtas mirė 1892 m. pabaigoje ir salės dekoratyvinę schemą paruošė G. Klimtas ir Frans Match. Planai 1894 m. buvo patvirtinti Kultūros ministerijoje. Šiam užsakymui G. Klimtas turėjo sukurti tris didelių matmenų drobes „Filosofija“, „Medicina“ ir „Jurisprudencija“. G. Klimto stilius šiuo laikotarpiu vystėsi vis labiau ''[[art nouveau]]'' ir [[simbolizmas|simbolizmo]] kryptimis. Dailininkas buvo Vienos dailininkų draugijos nariu ir siekė įkurti savo vadovaujamą bendraminčių draugiją joje. Tai tapo neįmanoma dėl kitų menininkų pasipriešinimo ir G. Klimtas 1897 m. įsteigė atskirą draugiją – Vienos secesiją. 1898 m. įvyko naujosios draugijos pirmoji paroda, kuriai G. Klimtas sukūrė afišą. Tuo pat metu pradėjo augti nepasitenkinimas dailininko darbais valdiškose įstaigose. 1900 m. skandalą sukėlė nebaigtas „Filosofijos“ paveikslas, parodytas septintoje Vienos secesijos parodoje. Grupė universiteto profesorių pasirašė peticiją tvirtindami, kad dailininkas pateikia „''neaiškias idėjas neaiškiomis formomis''“. Kitais metais pademonstravus paveikslą „Medicina“, dvidešimt du parlamento nariai prieštaraudami kreipėsi su [[peticija]] į Kultūros ministeriją. Paveikslai tikriausiai daugiausiai sulaukė nepritarimo ne tiek dėl stiliaus, kiek dėl jų erotiškumo. Vienas Vienos secesijos oficialaus žurnalo numeris, kuriame buvo publikuoti G. Klimto paruošiamieji piešiniai „Medicinos“ paveikslui, buvo konfiskuotas dėl viešosios moralės įžeidimo. Trečiasis paveikslas „Jurisprudencija“ buvo pademonstruotas 1903 m. Vienos secesijos suorganizuotoje G. Klimto retrospektyvinėje parodoje ir iššaukė taip pat nevienareikšmę vertintojų reakciją. 1905 m. G. Klimtas nutraukė susitarimą dėl paveikslų ir atsiėmė juos iš Kultūros ministerijos; padedamas draugų, grąžino jam sumokėtus išankstinius honorarus (šie paveikslai sudegė 1945 m. Antrojo pasaulinio karo metu ir žinomi iš fotografijų<ref>[http://www.leopoldmuseum.org/en/leopoldcollection/focus/Klimt leopoldmuseum.org]</ref>). Tais pačiais metais G. Klimtas išstojo iš Vienos secesijos.
XX a. pradžioje G. Klimtas buvo garsiausiu Vienos dailininku. Žinoma, kad jis rūpinosi fizine sveikata, priklausė irkluotojų klubui, sportavo su svarmenimis. Jis turėjo daug meilužių pozuotojų. Daugiausiai bendravo su Emilie Louise Flöge, kuriai kūrė kostiumus pardavimui. Dailininkas leido vasaras prie [[Ateris|Aterio]] ežero, kur sukūrė serijas peizažų. G. Klimtas įkūrė naują dailininkų grupę, kurios pirmoji paroda 1908 m. įvyko Vienoje. Šios parodos metu Austrijos valstybinė galerija įsigijo garsiausiu G. Klimto paveikslu įvardijamą „Bučinį“, nepaisant jo erotinio charakterio. 1910 m. G. Klimtas dalyvavo [[Venecijos bienalė]]je, 1917 m. buvo išrinktas Vienos ir Miuncheno dailės akademijų garbės nariu. Po 1917 m. Kalėdų dailininkas keliavo į Rumuniją, grįžus į Vieną, 1918 m. sausio 11 d. jį ištiko širdies smūgis. Dailininkui buvo paralyžuota dešinė kūno pusė. G. Klimtas buvo perkeltas į ligoninę, kur mirė [[1918]] m. [[vasario 6]] dieną nuo plaučių infekcijos. G. Klimto brandžiojo laikotarpio kūriniai primena mozaikas, yra dekoratyvūs. Naudotas [[auksas]] artina juos su viduramžių Bizantijos paauksuotų ikonų vaizdavimu. G. Klimtas laikomas vienu [[ekspresionizmas|ekspresionizmo]] pirmtakų, jis
== Kūrinių galerija ==
| |||