Druskininkai: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Druskininkai''' – miestas-[[kurortas]] pačiuose [[Lietuva|Lietuvos]] pietuose, [[Dzūkija|Dzūkijoje]], [[Alytaus apskritis|Alytaus apskrityje]], 60 km į pietus nuo [[Alytus|Alytaus]]. [[Druskininkų savivaldybė]]s centras. Druskininkai yra seniausias (nuo [[1794]] m.) ir didžiausias, visus metus veikiantis Lietuvos balneologinis, purvo ir klimatinis [[kurortas]]. [[Druskininkų senamiestis]] yra [[urbanistikos paminklas]].

Mieste yra 3 šventyklos, miesto kapinės, 8 sanatorijos, daug poilsio centrų, viešbučiai, viešoji biblioteka, Druskininkų centrinė ligoninė (Balainės miške), poliklinika, paštas (naujieji pašto rūmai pastatyti [[1980]] m., architektas V. Banikovas), keli parkai. Per [[Nemunas|Nemuną]] nutiesti du tiltai: senasis [[Druskininkų tiltas]] ir [[2011]] m. atidarytas [[Parko tiltas]], jungiantis Druskininkų senamiestį su kairiajame Nemuno krante esančia [[Baltašiškė|Baltašiške]]. [[2015]] m. virš Nemuno įrengtas [[Druskininkų lynų kelias|Lynų kelias]].

Druskininkus bendra vakarų – rytų kryptimi 3,5 km supa Nemunas. Į jį įteka Ratnyčia ([[Ratnyčėlė]]), kuri 2 km prateka per kurorto rytinę dalį, iš pietų į šiaurę. Pietinėje miesto dalyje tyvuliuoja [[Druskonis|Druskonio]] ežeras, [[Vijūnėlės tvenkinys]] ir [[Mergelių Akys|Mergelių akių ežerėlis]]. Rytinėje kurorto dalyje – „Saulės takas“ ([[Ratnyčia]]; autorius [[Algirdas Valavičius]], architektas V. Urnevičius), tvenkinys su kaskadinėmis maudyklėmis, yra „Žilvino“ takas.

Dabartinio miesto teritorija apgyvendinta nuo seniausių laikų, jos ribose yra [[Druskininkų senovės gyvenvietė]]. Ankstyvaisiais viduramžiais dabartinio miesto teritorija buvo [[Jotvingiai|jotvingių]] genties gyventoje teritorijoje. Nuo XIII a. įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Čia buvo nedidelė tvirtovė, įėjusi į Panemunės gynybinę sistemą.<ref name=Savivaldybe>[https://www.druskininkai.lt/go.php/lit/Savivaldybe Druskininkų savivaldybės puslapis - Istorija]</ref> 1311 m. [[Vokiečių Ordinas|Vokiečių Ordino]] didysis magistras Henrikas Plecke šią tvirtovę užėmė ir sugriovė.<ref name=LE1>Lietuviškoji enciklopedija. VII t. Kaunas:Spaudos fondas, 1939. P.36.</ref>

Druskininkai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi [[1636]] m.<ref>[http://info.druskininkai.lt/new/lt/apie-druskininkus/faktai-apie-druskininkus/istorija info.druskininkai.lt - istorijos faktai]</ref> [[1702]] m. [[kovo 24]] d. šalia gyvenvietės įvyko [[Druskininkų mūšis]] tarp švedų ir [[Abiejų Tautų Respublika|ATR]] kariuomenių. Druskininkų kaimas minimas [[1765]] m. XVIII a. Druskininkai tebuvo nedidelis kaimas Pervalko seniūnijoje su 5 valstiečių sodybomis.<ref>http://www.druskininkumuziejus.lt/lt/diic/druskininku-istorijos-apzvalga/</ref>

Mineraliniai šaltiniai žinomi nuo [[XVIII a.]] pradžios. Tuo metu sūriuosius vandenis Druskininkuose gydymui ėmė naudoti vietos gyventojas P. Sūrutis (Suraučius, Surmetis).<ref>http://kultura.lrytas.lt/istorija/druskininku-220-metu-istorijos-rata-suko-iskilios-asmenybes.htm</ref> Jis dideliuose [[kubilas|kubiluose]] šildydavo sūrų šaltinių vandenį ir, po to išpilstęs į mažus buteliukus, vandeniu gydė ligonius. [[1789]] m. Druskininkus aplankė Lietuvos Didysis Kunigaikštis [[Stanislovas Poniatovskis]], kurio įsakymu ~[[1790]] m. rūmų gydytojas ėmė tirti mineralinių vandenų gydomąsias savybes. Kurortas įkurtas [[1794]] m. [[birželio 20]] d., kai [[Stanislovas Augustas]] Druskininkus paskelbė gydomąja vietove.<ref>https://www.druskininkai.lt/go.php/lit/ name=Savivaldybe></ref>

Pirmasis šaltinių tyrinėtojas buvo [[Gardinas|Gardino]] farmacininkas Rumelis, kuris [[1830]] m. ištyrė kelis mineralinių vandenų šaltinius. Gardino gubernatoriaus Bobiatinskio skatinamas 1830 m. [[VU]] profesorius I. Fonbergas ištyrė Druskininkų šaltinių vandenį, o 1835 m. šiuos tyrimus paskelbė<ref name=LE1>Lietuviškoji enciklopedija. VII t. Kaunas:Spaudos fondas, 1939. P.36.</ref> ir pasiūlė caro vyriausybei steigti kurortą. [[1837]] m. gruodžio 31 d. imperatoriaus įsaku Druskininkai pripažinti mineralinių šaltinių kurortu,<ref>T.Bairašauskaitė, Z. Medišauskienė, R.Miknys ''Lietuvos istorija VIII t. I dalis''.- Vilnius: Baltos lankos, 2011. P.74.</ref> patvirtintas ir Dopelmejerio kurorto plėtros planas, [[1838]] m. atidaryta pirmoji sanatorija – 12 vonių gydykla, vėliau išplėsta iki 50 vonių.<ref>https://www.druskininkai.lt/go.php/lit/Savivaldybe</ref> [[1843]] m. gydėsi apie 2000 žmonių, XIX a. pabaigoje – apie 5000 žmonių kasmet.<ref>http://www.hermis.lt/druskininkai/istorija/</ref> 1844-1852 m. pastatyta bažnyčia.<ref>Lietuviškoji enciklopedija. VII t. Kaunas:Spaudos fondas, 1939. P.37.</ref> Po Krymo karo pagausėjus ligonių ir sužeistųjų Gardino vicegubernatorius Jakovas Rožnovas ėmėsi priemonių Druskinikuose įrengti laikiną stačiatikių šventyklą privačiame name (1857 m.). Jo lėšomis 1865 m. buvo pastatyta cerkvė.