Baltų religija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Zygimantus (aptarimas | indėlis)
Atšauktas naudotojo 78.58.219.60 (Aptarimas) darytas keitimas 5036286
→‎Bendra apžvalga: Pataisyta klaidinga nuoroda
Eilutė 22:
Būdingiausias jos bruožas – kosmiškumas, žmogaus neskyrimas nuo gamtos. [[Dievybė]] buvo įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, augmenijos, gyvūnijos ir viso pasaulio gyvybės jėga. Baltų pasaulėjautoje matyti tarsi du poliai: vyriškasis – dangus, jo reiškiniai (šviesa, ugnis, garsas), dangaus kūnai (Saulė, Mėnulis, žvaigždės) ir moteriškasis – Žemė, jos augalai, miškai, laukai, kalvos, akmenys, vanduo. Šių polių sąveika stimuliavo gyvybę, ugdė ją, lėmė pagrindines baltų religijos ritualo ir mitologijos formas.
 
Ilgainiui gamtos kultai įgyja antropomorfiškų dievybių prasmę. Vyriškajai dangaus dievybei ryškiausiai (bent jau vėlyvuose šaltiniuose) atstovauja personifikuota būtybė – [[Perkūnas]] (prūsų – Percunis, latvių – Pērkons, tarti [perkuons]), atliekantis apvaisintojo ir kovotojo už gėrį funkcijas. Personifikuota Žemės dievybė buvo [[Žemyna]] (latvių – Zemes Māte), miškų – [[Medeina]] (latvių – Meža Māte), laukus sauganti dievybė arba dvasia – [[Lauksargis]], Laukpatis (latvių – Lauku Māte), žemę ir namus serginti būtybė – [[Žemėpatis]], Dimstipatis (latvių – Mājas Kungs). Mirties ir blogio (karo) jėgas valdė [[Velnias]], dar žinomas [[Pikulas|Pikulo]] vardu (latvių – Pikuls, prūsų – Pickuls). Lietuviams ir latviams žinoma personifikuota likimo deivė Laimė, [[Laima]] (latvių dar Dēkla, Kārta, Māra), kuri budi gimstant žmogui ir verpia (audžia) jo likimą kaip sen. graikų [[Moiros]], germanų [[Nornos]]. Net kiekviena ūkinės veiklos sritis baltų religijoje turėjo savo globėją dievybę: kalvystė – [[Teliavelis|Teliavelį]] (pagal A. J. Greimo tyrimus gali būti tapatinamas su Velniu), bitininkystė – [[Bubilas|Bubilą]], gyvulininkystė – Ganyklį, kanapių ir linų auginimas – [[VaižgantasVaisgamta|VaižgantąVaisgamtę]], žvejyba – Gardaitį, alaus gamyba – Ragutį. Su žemdirbystės raida susiję tokie baltų demonai, kaip [[Kaukas|kaukai]], [[Aitvaras_(mitologija)|aitvarai]], [[Barstukas|barstukai]] (latvių – Pūķis). Labai paplitęs baltiškosios fėjos, burtininkės, raganos įvaizdis – [[Laumė]] (latvių – Lauma).
 
Nebūties supratimo baltų religijoje lyg nėra. Buvo tikima, kad, žmogui mirus, jo siela (vėlė) kvapo, garo, paukščio, peteliškės, šliužo ar kt. pavidalu pereina į kitą gyvą kūną ir išlaiko individualiąsias mirusiojo savybes. Kaip liudija kai kurie rašytiniai šaltiniai ir folkloras, lietuviai tikėję, jog mirusiųjų vėlės po mirties keliauja į aukštą kalną arba lygumas ar dausas ir gyvena tokį patį gyvenimą, kaip ir žemėje. Yra daug liudijimų, rodančių lietuvius tikėjus, kad vėlės pereinančios gyventi į medžius.